Jūs – vyrai, mus tai niekinot, tai aukštinot,
Tai šventosiom, tai raganom, tai apsėstom vadinot,
Ir užkūrę didžiulius laužus Europoj jūs mus deginot,
O po to atleidimo prašėt ir maldom padabinot.
Kas jūs tokie per teisėjai ir kas davė jums tokias teises,
Jūs PATYS buvot paleistuviais, gal tik vienas šviesus ir šventas,
Ir iš kur tas pagoniškas posakis – Kas galima Jupiteriui, tas
Negalima jaučiui, tam, kad galėtumėt save pateisint ir sau atleisti.
Jūs neprašėt mūsų atleidimo, nors mus prievartavo,
O mes jus gausinom ir gimdėm, lyg ant savo pačių galo,
Mes jus tokius mylėjom ir jums jau senai atleidom,
Tad ir dabar, būdamos gražios ir tvirtos, šviesaus proto,
Išsimokslinusios ir mažai mokintos, mylėti mus išmokit
Dar ir dar kartą, o mes jus taip mylėsim, kaip ne viena karta dar nemylėjo.