Tyli vieniša pievų ir lankų melodija praneša apie išaušusią dieną. Tolumoje, už upės, skaisti balta linija susimaišiusi su dangumi. Regis, sunku ir atskirti, kur pabaiga, tačiau pradžia čia pat, prie apsamanojusio, giliai dar įmigusio uosio. Uosio šešėlyje aukštą natą užtraukusi gervė nuklegėjo per užtvinusią pievą, pranešdama apie savo išvykimą. Žemai pagal vandenį skriejantis paukštis net nesusimąsto, koks vanduo šiandien išties ramus. Tokioj beribėj platumoj nė vienos bangelės, nė vienos potvynio išplautos šakos. Potvynis traukiasi, o kartu su juo ir čia migruojantys paukščiai. Vienur kitur dar matyti jų ištryptas juodas purvas ir baltuojančios išpešiotos plunksnos. Keista, nebegirdėti jų klegėjimo. Išskridus paukščiams labai tylu ir vieniša. Dabar patvinusios pievos atrodo kaip vienas didelis stiklas, atspindintis dangų ir vietomis išsibarsčiusius krūmokšnius.

   Pagal šakų ir įvairių išplautų šiukšlių taką žengia jaunuolis. Nusiėmęs kaukę užuodė tą keistą ir unikalų vandens kvapą pavasarį. Jis kvepėjo dumblu ir šlapia mediena. Dvelkiančios atplukdytos šakos, o kartais net ir nedideli rąstai jam vis kažką primena. Įvairūs šakų išsiraizgymai ir formos, rodos, kažką nori pasakyti ar bent jau priminti apie užmirštus įvykius. Ant įmirkusio rąsto žmonių portretai, o pro šakas prašviečianti žolė suformuoja įvairius daiktus, kurie sutinkami buity. Įsivaizduojami žmonės ant rąstų, kelią pyktį. Kodėl jie visi tokie laimingi?! Visi tokie išsišiepę, patenkinti, lyg radę ką pastumti ir pasislėpti po šešėliu karštą vasaros dieną. Tokius vaizdinius labai lengva užmiršti, kai ieškai visai ko kito. Kažko suprantamesnio ir nejučiomis apčiuopiančio tavo giliausius jausmus ir nusivylimus. Štai. Kumpos moters veidas nusisukęs nuo visų. Mažos baimės akys, apsuptos juodų ratilų. Išpampusios ir žemyn kabančios didelės lūpos pasakoja apie jos vienatvę ir prarastą džiaugsmą. Ji apsupta šlapiomis samanomis, kurios toli gražu neprimena žaliuojančio vėlyvo pavasario peizažo. Čia vaikinas ir apsistojo, nebeliko ko ieškoti. Išplėtęs akis ir suliejęs antrą planą, pritūpė dar geriau įsižiūrėti. Spengianti tyla ausyse. Viską, ką perteikė tas rąste įrėmintas veidas, buvo labai artima. Liūdnas ir pavargęs kovoti žmogus. Koncentruotą žvilgsnį pertraukė už debesų pakilusi saulė. Spindulys, atsispindėjęs nuo stiklinio butelio, rėžėsi į jaunuolio akis. Jis akimirkai apako, kol nusukus žvilgsnį jo akys vėl spėjo prisitaikyti prie kitokio apšvietimo.

   Žengęs toliau rado degtinės butelių su rusiškomis etiketėmis, ko gero atplukdytuų iš kito upės kranto. Buteliai, plastikas ir kitokios šiukšlės, kurios sugeba išsilaikyti virš potvynio vandens, buvo atplukdytos prie jo namų. Tokia ilga linija driekėsi iki pat tilto, kuris jau kyšojo virš vandens. Porą kartų vos nepaslydęs ant permirkusių lankų jis žengė toliau, kol pasiekė betoninį tiltą. Užsilipęs ant tilto atramų jis prisėdo ir žvelgė jau į nutolusius namus ir ramiai tyvuliuojantį vandenį, kuris po tilto šešėliu atrodė kažkoks kitoks, svetimas ir ilgesingas. Už nugaros girdėjosi juokas, klyksmas. Visa tai persmelkė jo krūtinę stipriau, nei bet koks pasakytas įžeidimas ar rakšties dūris į pirštą. Visa tai taip arti, bet kartu ir tolima. Norėtųsi prieiti, pasisveikinti, pačiam gardžiai nusijuokti iš pasakyto juokingo nutikimo ar kažkieno taiklaus pastebėjimo. Bet... Tai, kas dabar už nugaros, tik proto beviltiškas pagalbos šauksmas. Skaudus ir širdį į smulkias dalis draskantis miražas, kuris tik dar labiau užpildo protą vienatve.

  Išsitraukė iš striukės kišenės ilgai glamžytus degtukus. Ilgai kankinami degtukai pasidavė ir pridegė baltą cigaretę. Dūmai sklandė aplink jį. Be juos nupučiančio vėjo dūmai griaužė akis ir sukūrė skrajojančių figūrų, kurios buvo tokios švelnios ir malonios, lyg rūkas virš kalnų. Stebėjo savo susikurtą iliuziją ir tyliai aklinoje tamsoje sklendėsi savo viduje po tyliu ir paskutiniu širdies šauksmu.