Nenorėjom mes tavo mirties,
Tik saujelė aršių fariziejų,
Net romėnai nematė kaltės,
Tu prieš juos nekaltas stovėjai.
 
Kokie buvo baisūs veidai,
Kai jie draskė drabužį ir kūną,
Tu per savo skausmą bridai
Į kančios, atpirkimo viršūnę.
 
Ar galėjo kitoks būti kelias,
Be kančios, be kraujuotų pėdų,
Tavo plaukus puoštų vainikas,
Iš nevystančios meilės žiedų.
 
Mes ir šiandien tokie pasiklydę,
Tarp dangaus, pragarų, jų gelmių,
Tavo sostų žemėje brydės vis tuštėja,
Be tavęs jos sunyks ir sugrius pamažu.
 
Tu žadėjai sugrįžt, pats tas laikas,
Gyvastis ant bedugnės ribos,
Nematyti kaip šypsosi vaikas,
Tai tas pat kaip netekti maldos.
 
Paskubėk, mes dar kalbame rožinį,
Ir kartojame vis – Tėve mūsų, kuris esi,
Jei suvėlinsi,  žus ir tikėjimas, žus ir artojas,
Nežinosim, kaip  atskirti pelus nuo grūdų.