Pavasario taku pro ievą, pro berželį,
Ateis margi žiedai pulkeliais už pulkų.
Ir sužydės laukai, pakrantės, lankos žalios,
Mergaitės puošis galvas pienių vainiku.
 
Svaigins alyvos baltos ir raudonos,
Vyšnelė kvies – sugrįžki į namus,
Balta drobule dengsis senas sodas,
Tik motinėlės ten jau gal nebus.
 
O tu pareik, pareik, jeigu gali pareiti,
Paglostyk obelį ir kriaušę pakrašty.
Ji mena juk tave, kai dar buvai mažytis
Ir troškai augti didelis, kaip ji.
 
Tu netikėki tais, kurie išdrįsta
Nubraukt visus praėjusius metus.
Juk visados baltai žydėjo vyšnios
Ir buvo naktys, jų saldus medus.
 
Jei ir praeis pavasaris pro šoną,
Svaigių alyvų rankon neįdės,
Uždek jaunytėj buvusią svajonę,
Tegul ji švies, tegul toliau lydės.
 
Nebuvo metų be pavasarių, gegužių,
Be augančio ir mylinčio žmogaus.
Karuos ir varguose juk Lietuva nežuvo,
Visus ledus pralaužė ir pralauš.