Ąžuoliukas išlinkęs,kuprotas,
Bet viršūnę į saulę vis kelia.
Kiek vilties išsitiest, atsistoti –
Panašus abiejų mūsų kelias.
Našlaitėlio,jo,nieks nežiūrėjo –
Rausė apkasus darbščiosios rankos –
O ir mano vaikystę lydėjo
Kraujas, ašaros, šūviai patrankų.
Ir vėliau,karo audrai praslinkus,
Mums saulutė negreit ėmė šviesti.
Gal dėl to dar vaikystėj palinkę,
Negalėjom lig šiol atsitiesti....
Bet žvelgiu į šakelę rasotą –
Kiek veržlumo mažytėj šakelėj!
Išsities liemenėlis kuprotas –
Pats gyvenimas saulėn mus kelia!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-03-31 21:30:31
Skaudus praeities prisiminimas su viltinga pabaiga.