„Žana ir Adomai,       
                      Pasidalintas džiaugsmas – dvigubas džiaugsmas. Pasidalintas skausmas – pusė skausmo. Tad dalinkitės viskuo per pus ir būkite laimingi!
Klaipėda, Irena.“
 
                      Trys rasoti raudonų rožių žiedai žaliame fone pavaizduoti atvirutėje ir palinkėjimas, kuris realiame tolesniame Žanos gyvenime pasivertė išvirkščiąja puse viršun. Jį drąsiai buvo galima perfrazuoti taip: „Pasidalintas džiaugsmas – pusė džiaugsmo. Pasidalintas skausmas – dvigubas skausmas. Nesidalink su vyru savo jausmais.“
                      Kas tada paskatino Žaną tekėti už Adomo? Baimė likti senmerge? Ne! Meilė? Jinai mylėjo kitą, bet buvo įsitikinusi, kad nėra jo verta. Žanos mylimasis užtikrintai siekė užsibrėžto tikslo. Nenuleido rankų pirmąkart sudužus jo viltims. Stojosi ant kito panašaus laiptelio ir kilo aukštyn. Žana buvo įsitikinusi, kad jam su savo sugebėjimais plius su sergančiais tėvais bus tik akmuo po kaklu. Tad priėmė Adomo pasiūlymą vedyboms. Kažkur giliai jos širdyje raminančiai aidėjo Adomo pažadas gyventi pas jos tėvus ir juos prižiūrėti. Tad rašydama Jonui atsakymą, dar prieš Adomo pasiūlymą, parašė, kad išteka, nors tada dar neturėjo jokio vaikino. O iš draugės sužinojusi, kad jos išsvajotasis klausinėjo už ko ji ištekėjusi, ne juokais susirūpino, kad neliktų melage. Todėl Adomo pasipiršimas Žanai buvo lyg ir šiaudelis audringoj jūroj. Stvėrėsi jo nieko daugiau negalvodama. Neliko melage... Nežiūrėjo, kad jo nemyli, nebaugino ir jo potraukis degtinei ir rūkymui. Negalvojo apie savo ateitį. Svarbiausia buvo, kad neliktų melage savo mylimajam, nors niekad nedavė jam dingsties suprasti, koks jis jai brangus žmogus.
                      Ak, jaunystė – paikystė. Ak, tas nepamatuotas naivumas ir beprasmis išdidumas! Lemtingas, klaidingas žingsnis Žanos gyvenime. Kad būtų labiau pasikliovusi savo drauge Regina ir pasipasakojusi jai savo rūpesčius... Nepasitikėjo niekuo. Gyveno tik savo susikurtam rožiniame pasaulėlyje ir tikėjo, kad gerumas visada nugalės blogį. Kai suprato savo klaidas, jau buvo per vėlu pasukti atgal. O jos draugė Regina suprato padėties beviltiškumą ir nesveikino Žanos su vestuvėm, o sveikino su gimtadieniu, nors gimusi birželio mėnesį, o dabar buvo speiguotas vasaris.
                      Trys raudonų rožių žiedai baltame fone ir palinkėjimas:
                                           „Žana,
                      Jaunystė – tai margas drugelis,
                      Jaunystė – tai žiedas trapus.
                      Ji lekia, kaip lauko vėjelis,
                      Ir greitai palieka visus...
                      Dvidešimt pirmojo gimtadienio proga sveikinu Tave ir linkiu viso to, kas gyvenime geriausia.
                      Regina, 19//-02-08
                      Klaipėda.“
 
                      Vasario 10 vestuvės. Kelionė į metrikacijos biurą pėstute keturiese. Abiturientų išleistuvių suknelė tapo Žanos vestuvine... Žana, Adomas ir Adomo sesuo su vyru. Be puokštės, be nuometo..., tik Oginskio valsas... Po apeigų lipant Zakso kalno laiptais, Adomas paslydo, klupo. Griūdamas stvėrėsi Žanos, bet nučiupo tik jos suknelės padalkas. Adomo svainis karčiai pajuokavo:
                      -Adomai, tai taip ir vilksies visą gyvenimą į žmonos sijoną įsikibęs?
                      Žanos akyse tvenkėsi ašaros, galvoje sukosi atklydėlė mintis: „o, Dieve, ką aš padariau!“ Rankas susikišo į palto kišenes, pirštai užčiuopė standų popieriaus lakštelį. Tai simbolinė dovana nuo bendrabučio kambariokių. Atvirukas su rožiniu rožės žiedu, papuoštu vestuviniais žiedais ir nuometu.
                                            „Žana ir Adomai,
                                            Tegul Jums saulė šypsos,
                                           Džiaugsmu pasaulis ošia.
                                           Tegul meilė ir laimė
                                           Jūsų gyvenimą puošia.
                                           Telšiai, 19//-02-10
                      Kambario draugės.“
                     
                      Nei saulė švietė, nei laimė lydėjo, tik migla aplink kupėjo. Vestuvės. Be tėčio, be mamos palaiminimo, tik dvi draugės. Regina ir Irena. Jų buvimas šiek tiek Žaną ramino ir džiovino besikaupiančias ašaras. Ir kodėl joms nepapasakojo, kaip jautėsi? Tikėtina, kad jos būtų sulaikiusios nuo tolesnių klaidų. Bet nepasakojo. Gėdijosi. Gėdijosi ne tik jų, bet visų, viso pasaulio. „Ką žmonės pasakys“?! Aaiii.... O noras, neišpasakytai didelis noras buvo spjauti į viską ir lėkti, kur akys mato, kur kojos neša. Lėkti neatsigręžiant į vyrą, jo gimines, o kaip draugės? .. Kaip jos jausis, nuotakai pabėgus...? O reikėjo išsakyti joms savo širdgėlą, savo nuojautą, savo norą ir  visos trys būtų pabėgusios iš tų košmariškų vestuvių, kur jau po penkių minučių nuo susėdimo už stalo, jaunikis  buvo girtas. Kai jo mama persergėjo, kad prieš jų lėkštes padėtas butelis ne su degtine, o su vandeniu, tai jisai pasipiktinęs atšovė:
                       -To dar betrūko, kad aš per savo vestuves negalėčiau išgerti! Tai ką? Turėsiu žiūrėt, kaip kiti geria ir seilę varvinti? Na jau ne... vestuvės tai mano, mano šventė ir aš ją švęsiu.
                      Dar po penkių minučių jaunikis vos nenugriuvo nuo kėdės, ir giminaičiai nuvedė jį gult. Žana taip pat nuėjo, kietai sukandusi dantis, kad neimtų balsu raudot.
 
                      Po vedybų abu apsigyveno pas Žanos tėvus, kaime. Abu įsidarbino kolūkyje. Žana tikėjosi pagalbos iš vyro sergančiam tėvui, sau... Deja. Gyvenimas tapo pragaru. Adomas labai norėjo vaikelio, prisiekinėjo mesiąs išgėrinėjimus, kai tik paimsiąs savo vaikelį ant rankų. Kai Žana pasijuto besilaukianti, Adomas ne tik nemetė gėrimo, bet išsisukinėjo, sakydamas, kad iš džiaugsmo išgėrinėja. Žana buvo per jauna ir per gležna, kad sugebėtų nutraukti saitus su girtuokliu vyru. Bijojo atvirai kelti barnius ir tuo įskaudinti tėvus. Tad leidosi nešama tokio gyvenimo, kokį jai suteikė vyras. Pavasarį gimė sūnus. Žana buvo tokia nedrąsi, kad gimdymo namuose nieko neklausinėjo, nieko neprašė. Tualete apsiverkdavo, bet tuoj nusiprausdavo veidą ir palaton grįždavo bejausmiu veidu , nuo visų atsitvėrusi aukšta tylos siena. Dešimt dienų, praleistų gimdymo namuose, buvo tikras košmaras. Ypač, kad grįžimui su vaikeliu namo reikėjo rūpintis jai pačiai. Vyras net to nesugebėjo. Kas vakarą Žana skambino telefonu į kaimą ir klausinėjo Alfonso, ar jau susitaisė mašiną, ar galės parvežti, ir kaskart grįždavo palaton skaudama širdim, išgirdusi, jog dar ne. Gal ryt pavyks sutaisyt... Tais laikais naujagimius į namus turėdavo parlydėt kaimo seselė. Tad būtinai reikėjo mašinos, kad galėtų atvežt seselę į ligoninę, o paskui su vaikeliu ir mama parvežt namo.
                      Sūnelis gimė mažo svorio, reikėjo dažnai maitinti. O kai mamos galvelėje sukosi šitiek rūpesčių, tai ir pienuko pasigamindavo ne per daugiausiai. Seselės vaikutį primaitindavo kitų mamų pieneliu. Namuose Žana atkuto. Adomas iš tikrųjų liovėsi gert. Rūpinosi žmona ir vaikeliu. Darbavosi ne tik tarybiniam ūkyje, bet ir namuose užvadavo senus Žanos tėvus. Kas dvi savaitės atvykdavo seselė. Apžiūrėdavo kūdikį, pasverdavo. Priekaištaudavo Žanai, kad mažai vaikutis priauga. Liepė virt varškytę ir maitint. Ta užduotis jaunai mamai buvo pernelyg sunki. Bijojo, kad vaikutis pasprings. Niekaip nesisekdavo varškytės sutrint iki reikiamo smulkumo. Maitindavo po trupinėlį ir verkdavo kartu su vaikučiu.
                      Atšilus orams, Žana Sauliuką išveždavo į lauką, liepos pavėsy pamiegoti. Kol jis miegodavo, padėdavo mamai dirbti daržuose. Taip besidarbuojant ir atslinko nelaimė. Saulei riedant dangumi, medžio šešėlis traukėsi, traukėsi ir vaikutis vežimėly liko saulės atokaitoj. Kai Žana tai pastebėjo, Sauliukas jau buvo gerokai sukaitęs. Karščiavo, nevalgė, buvo vangus. Žana, palikusi vaiką mamos globai, sėdo ant dviračio ir numynė ūkio kontoron prie telefono, kad išsikviesti greitąją.
                      Taip persigandusi Žana, be galo kaltindama save, kad perkaitino vaiką, atsidūrė ligoninėj. Negana to, vaikas dar ir suviduriavo. Temperatūros nebeliko vos po poros valandų. Saulius atsigavo, vėl tapo žvalus, bet dėl suviduriavimo reikėjo ligoninėj prabūt dešimt dienų. Palatas vieną nuo kitos skyrė dideli stikliniai langai. Jokio privatumo. Gretimoj palatoj buvo vienišas vaikelis su galvelėn prijungta lašeline. Kai vaikelis pajudindavo galvelę, tai ir lašelinės žarnelės judėdavo. Žana ištisom valandom negalėdavo atitraukti akių nuo nelaimingo vaikelio. Jis niekada neverkė, nebuvo maitinamas iš buteliuko, jo niekas nelankė. Vieną dieną Žana pastebėjo, kad vaikelis nebejudina galvos. Atėjusi seselė ištraukė lašinės adatas ir užklojo vaikelį paklode. Atėjo laikas maitinti Sauliuką. Vaikas greit metė krūtį ir ėmė verkt. Pieno nebuvo. Žana šiaip ne taip užsupo kūdikį ir pati prigulė. Gatvėje įsižiebė žibintai. Koridoriuose tilo žingsniai. Atėjo paskutinė naktis ligoninėj. Ryt važiuos Žana su vaikeliu namo. Su Adomu sutarė, kad ryte ateis Angelė, Adomo sesuo, ir parsives pas save, o vakare Adomas atvažiuos su Alfonsu ir parsiveš. Atėjus vidunakčiui, Sauliukas pabudo alkanas ir pravirko. Žana irgi verkė, nes negalėjo sūnelio pamaitinti. Nebuvo pieno. Kur naktį gaut vaikui maistelio? Vaikui vis nesiliaujant verkt, atėjo seselė. Sužinojusi, kas nutiko, atnešė buteliuką su maisteliu. Ryte, seselė nebenorėjo duot maistelio, bet sužinojusi, kad po poros valandų jie išeis iš ligoninės, vis tik atnešė. Pas Angelę Žana tuoj ėmėsi virt ryžių klijukus. Paprašė Angelės, kad nupirktų pieno.
                      -Negalima krautuvinio pieno duot vaikui. Nori vėl susargdint? Maitnk vien klijukais. Greit namo parvažiuosit, išvirsi su tikru pienu. – Angelė buvo kategoriškai nusiteikusi prieš pieną iš parduotuvės.
                      Adomas neatvažiavo nei tą, nei kitą vakarą. Sakė, kad Alfonso mašina sugedusi ir jiems dar kurį laiką teks pabūti mieste. Vaikas liesėjo akyse. Skruostukai įdubo, paakiai pamėlo. Trečią dieną Žana pasiryžo: kaip bus taip. Pasiėmusi glėbin vaikutį, per petį persimetusi rezginėlę su rūbais, iškulniavo autobusų stotin. Ten pamačiusi taksi, akimirksniu apsisprendė ir paprašė paslaugos. Taip ir grįžo namo. Už kelionę užmokėjo tėtis, nes namie nerado savo pinigų, kuriuos buvo palikusi išvažiuodama į ligoninę. Tėvai papasakojo, kad Adomas gėrė visas tas dvylika dienų, kol jos nebuvo namuose.
                      Atėjo Žanos gimtadienis. Jinai net nepagalvojo, kad jos šventė. Rūpesčiai buvo viską užgožę. Tėtis negaluodamas, vis priguldamas pailsėt darbavosi namų ūkyje. Mama plušo su gyvuliais ir darže. Žana kiek išgalėdama, laisvu nuo vaiko metu jiems padėdavo.  Sulojus šuniukui, pažvelgė į kelią ir labai nustebo, pamačiusi dviračiu atvažiuojant klasiokę Onutę. Jinai nepamiršo Žanos. Atvažiavo pasveikint su gimtadieniu ir dovanų atvežė. Apsikabino abi. Žana balsu pravirko. Taip ją sujaudino draugės apsilankymas. Prie arbatos puodelio abi ilgai ir atvirai kalbėjosi. Onutė papasakojo, kad ne kartą buvo sutikusi Joną. Jisai klausinėjo apie Žaną.
                      -Kodėl tu taip skubinai ištekėjai? Atsimeni, tuoj po Naujų buvom susitikusios, tu nieko nesakei, kad turi vaikiną, tik minėjai, kad susirašinėji su Jonu. Aš taip džiaugiaus, kad judu būsit darni pora. O po poros savaičių gavau nuo Jono prašymą, kad sužinočiau už ko tu ištekėjai. Tu dar nebuvai ištekėjusi. Tik pusėj vasario sužinojau, kad prieš savaitę buvo tavo vestuvės.
                      -Neklausinėk daugiau. Nebeskaudink. Tik mylėdama Joną dar turiu jėgų toliau gyvent. – verkdama atsakė Žana. – Taip reikėjo. Nenorėjau sugadint jam gyvenimo. Aš jo neverta.
                      -Ką tu kalbi? Ar suvoki ką tu pasakei?
                      -Nebelieskim tos temos, prašau. Papasakok, kaip tu? Kaip kiti klasiokai.
 
                      Adomui nebepatiko gyvent kaime, pas žmonos tėvus. Vis dažniau išgerdavo. Savaitgaliais, užuot padėdavęs namų darbuose, važiuodavo į Telšius pas motiną. Visada grįždavo išgėręs. Žana jam priekaištaudavo ir dėl to kildavo barniai. Žanai labai trūko draugų, veiklos. Kasdieninė rutina prie vaiko lopšio labai vargino. Dienos virsdavo savaitėm. Kai sūnelis ramiai žaisdavo lopšy su barškučiais, Žana griebdavosi mezgimo. Pirmiausiai kostiumėlis sūneliui. Paskui liemenė vyrui. Galiausiai kostiumėlis sau. Tik kada juo pasipuošti? Ir atėjo diena, kai tarybinis ūkis suorganizavo vakaronę šienapjūtės pabaigtuvėms. Tėvai sutiko pabūti su vaikeliu, ir Žana, pasipuošusi savo darbo kostiumėliu, kartu su Adomu išėjo vakaronėn.
                      Adomas, net oficialiosios dalies nesugebėjo išklausyt negėręs. Kai po darbininkų pagyrimų ir apdovanojimų už gerą darbą, buvo pasiūlyta smagiai pasišokti, jisai jau vos laikėsi ant kojų. Vietoj pasišokimo Žana pasiūlė Adomui nedelsiant eiti namo. Deja Adomas žūt būt norėjo pasišokt. Žana apsisuko ir nuėjo. Klaidžiojo po aikštę be tikslo. Timptelėta už rankovės prisėdo prie darbininkų būrelio. Klausėsi jų kalbų, juokelių. Kažką valgė, kažko atsigėrė, kažką pati kalbėjo. Vėliau nieko aiškaus neprisiminė. Plūkojo viskas skausmingam rūke. Kada pakilo, kada patraukė link namų? Atsiminė tik viena: buvo tamsu. Grįžus namo, Adomo dar nebuvo. Tėvai nemiegojo. Laukė jos nerimaudami, nes Adomas buvo grįžęs, kol jos dar nebuvo, bet nėjo trobon. Pasižiūrėjo pro langus ir tiek. Žana sukandusi dantis laikėsi, kad tik nepravirktų. Nenorėjo nieko pasakoti tėvams ir dar daugiau jų skaudinti. Pasakė tik, kad truputį apsipyko dėl gėrimo ir viskas. Adomas negrįžo kelias dienas. Žana nebežinojo ko stvertis, ką begalvoti. Gyveno viltimi, kad viskas susitvarkys, tik reikia kantrybės. O jos buvo mažiausiai.
                      Kieme pasirodžius tarybinio ūkio partinės organizacijos sekretoriui su pasiūlymu stoti į garbingąsias komunistų partijos gretas, Žana nė kiek nedvejodama sutiko. Taip pat su džiaugsmu priėmė pasiūlymą mokytis Rietavo žemės ūkio technikume agronomo specialybės. Apie savo apsisprendimus nedelsdama parašė savo draugei Reginai, kuri Klaipėdoje ką tik baigė Buhalterės mokslus, gavo paskyrimą į „Šatrijos“ kolūkį ir dabar atostogavo pas tėvus.
                                           Sveika, Regina,
                      Pirmiausiai dėkoju už nuotrauką ir sveikinu su savarankiško gyvenimo pradžia.
                      Aš stumiu dienas, kaip ir seniau. Nors ne visai taip. Įstojau į Komunistų partiją. Ruošiuos mokytis agronomo specialybės neakivaizdiniu būdu. Rytoj vešiu pareiškimą į Rietavo žemės ūkio technikumą.
                      Sauliukas jau mėgina atsisėsti, bet be kitų pagalbos dar nesugeba. Kai gerai nusiteikęs tai „kalba“ ir „kalba“. Rytais ilgiau pamiegoti neduoda. Penktą valandą jau keliasi. Ir dabar, rašant, piktai burbuliuoja. Tai tiek, Reginute, linkėjimai tavo namiškiams.
                       Bai.
 
 
 
                      Adomas kaip išvažiavo tą naktį, taip ir nebuvo iš jo jokių žinių. Praėjo savaitė, kita. Žaną labai kankino tokia nežinomybė. Kasdien, užmigdžiusi vaiką, dviračiu važiuodavo ūkio kontoron parsivežti laikraščių, tikėdamasi gauti kokią žinią nuo Adomo. Ir kartą taip ilgai lauktą laišką gavo. Rašė, kad įsidarbino Ryškėnų kolūkyje, gavo kambarį bendrabutyje, kad ir jai būtų darbo. Savaitgaly atvažiuosiąs pasiimti jos ir vaiko. Ir jiedu gražiai ir laimingai gyvensią atskirai nuo tėvų. Savaitgaliais atvažinėsią pas tėvus jiems padėti darbuose.
                      Žana kelis kartus perskaitė laišką ir negalėjo apsispręsti: važiuoti jai pas vyrą ar pasilikti pas tėvus. Tėtis atrodė kiek sustiprėjęs. Pamažėliais krapštėsi apie namus. Padėdavo apliuobti gyvulius, net bandė dalgiu darbuotis. Galiausiai, po poros dienų kankinančio svarstymo, nutarė važiuoti su vyru.
                      Pirmąjį vakarą, kai daiktai buvo sudėlioti į savo vietas ir paruošta vakarienė, Adomo tėvai ir seserys su šeimomis, padėję įsikurti, sėdo valgyti. Nepastebimai ant stalo atsirado keletas degtinės butelių.
                      - Juk reikia aplaistyti naujo gyvenimo pradžią... – atsiprašančiai šyptelėjo Angelės vyras.
                      Vakarienė užsitęsė iki vidurnakčio. Kai visi išsiskirstė, Adomas jau kietai miegojo skersai lovos. Žana, apsikabinusi sūnų, praverkė iki ryto.
                      Ryte Adomas prisiekė, kad tai nepasikartos:
                      - Juk įkurtuvės, kaip nepavaišinsi talkininkų. Vieniems būtų buvę labai sunku. O dabar toks būrys, viens du ir padaryta. Na, didelių patogumų nėra. Virtuvė, kaip matai, bendra, bet užtat vieni, jokių tėvų šalia. Niekas nesuks proto ir nenurodinės. O mokslus pamiršk. Kur vaiką paliksi? Man tai darbas...
                      - Sakei, kad sesuo pabus su vaiku, kad ir aš galėsiu dirbti.
                      - Dirbti tai galėsi. Sesuo pabus. Bet į mokslus nevažiuosi. Ten visokių frantų sutiksi. Mane mesi. Aš to neleisiu.
                      - O kur man dirbti? Miestas toli. Į „Mastį“ nepasivažinėsiu...
                      - O kam tau „Mastis“? Karvidės prie pat. Aš jau su pirmininku kalbėjau, galėsi karves melžt. Ir alga gera. Darbas anksti ryte ir vakare. Ryte tu grįši, aš išeisiu, vakare aš grįšiu, tu išeisi. Kam ta sesuo? Patys pabūsim su savo vaiku. Argi ne puiku?
                      Žana nieko neatsakė, tik viltingai pagalvojo, kad jausdamas pareigą vaikui gal nebegers. Na, ir jai neišbėgt nuo seserų dalios. Tik jos karves melžė iki ištekėjimo, o jinai melš po ištekėjimo.
                      Pirmadienio rytą Žana išėjo į karvidę. Davė jai šviežiapienių telyčių grupę. Gyvuliai nepratę  prie melžimo, blaškėsi, spardėsi. Reikėjo pančiot, ar net virvėmis kelt į viršų kojas, kad galėtum pamelžt. Kelias dienas pavargusi, Žana apsisprendė: ne, ji nekentės tokio pragaro ir nerizikuos būt sužalota. O dar aną vakarą, nesulaukusi iš darbo grįžtant Adomo, tikėdamasi, kad netrukus grįš, paliko Sauliuką vieną lovytėj ir išėjo į karvidę. Grįžusi po darbo, dar laiptinėj išgirdo vaiką verkiant. Vyro namuose nebuvo. Sūnus šlapias, sušalęs, alkanas...
                      Vyras grįžo po vidurnakčio, visiškai girtas.
                      -Žadėjai, kad negersi, kad laimingi gyvensim...
                      -O argi nelaimingi esam? Na ir kas, kad išgėriau? Buvo proga. Bendradarbio šventė... Ko negaliu? Mes vieni, niekas šnairom nežiūri... Kaip norim, taip gyvenam.
                      - Tu taip nori, o aš ne. Vaikas vakar vienas paliko. Užsiverkė. Daugiau neisiu melžt karvių. Pats eik ir melžk tas besispardančias telyčias...
                      - Juk pripras. Visą laiką nesispardys. Ir tu priprasi. Buvai tėvų lepūnė. Gyvenimo nepažinai...
                      - Nepriprasiu, daugiau neisiu! Ir tu daugiau negersi, jei norėsi su manim gyvent. O jei nesiliausi gėręs, aš tave paliksiu.
                      - Ir kur dėsies su vaiku? Turėsi gyvent.
                      - Negyvensiu.
                      - Gyvensi!... – Adomas trenkė durimis. Vakare negrįžo. Negrįžo ir dar dieną, ir kitą. Žana pasiėmusi sūnelį nuėjo į paštą ir iš ten paskambino į gimtąjį tarybinį ūkį. Direktorius ją išklausė nepertraukdamas. O paskui pradžiugino ją savo sprendimu: Savaitgaly atsiūs mašiną su darbininkais, kurie padės jai persivežti daiktus į jai paskirtą butą centrinėje gyvenvietėje. Kaip ir anksčiau galės dirbti lauko brigadoje. Pralinksmėjusi Žana grįžo savo kambarėlin. Nerimą kėlė rūpestis dėl vaikelio: kur palikti, kai reikės dirbti? Bet ką nors sugalvos... Sekančią savaitę stojamieji egzaminai į technikumą. Kelionė tolima. Vėl klausimas, kaip vaikelis? Viena viltis tėvai. Gal supras, nepasmerks jos, pagelbės? Apnikta prieštaringų minčių, Žana pamažu pakavosi savo ir vaikelio daiktus