Visą dieną gervės skrenda ir skrenda
Per pilką arimą aukšto dangaus.
Jame nepaklysta, kelią suranda.
Skrisdamos šaukia:
Būk sveikas, žmogau! 

Būk sveikas, žmogau! Pasveikintas būki,
Šaltą šėlsmą iškentęs žiemos!
Bet ne jį, juk ne jį buvo kęsti sunkiausia,
Taip ilgai prislėgtiems vienumos.
 
Prislėgtiems vienumos ir minčių neramių —
Kur tauta, ko nutilo tauta?
Buvo ji nuostabi, išdidi ir graži,
Dabar melo bangos užlieta.
 
Argi tu pamiršai, kurgi laisvės esmė?
Ji ne rūbas ir net ne plakatas.
Laisvė –
skrydžiui, kai šaukia Tėvynė, erdvė,
Širdies žodžiais paliktas raštas.
 
Laisvei saugot nereikia patrulių sargių,
Nė politinio melo tvirtovių.
Nebebus juk žmogaus be minčių, be lakių,
Kaip be tyro vandens, kaip be oro.
.........................................................
Skrenda gervės per pilką arimą dangaus.
Ant sparnų brangią dovaną neša.
Neša laisvę žydėt. Žydėt žemei ir tau,
Nusimest bailios prievartos naštą.