Poezijos kalba, tai meilės ir kančios, vilties ir nevilties,
Laukimo ir sugrįžimo, taikos ir ieškojimų kalba ir ja
Kalba visos tautos, tik tai išreiškia skirtingomis spalvomis
Ir atspalviais, priebalsiais ir balsėmis, skirtingais tonais
Ir  tonacijomis, paryškindamos savo tautos sielos, gamtos,
Kultūros grožį. Poezijos kalba, tai jausmo ir gerumo kalba,
Kuri mato, stebi ir žvaigždės mirksnį ir smilgą, blaškomą
Vėjo, girdi ir jaučia vakaro dainą, žaros atsisveikinimą, jūros
Šėlsmą ir ošimą ir visa taip gražiai sukomponuoja ir suriša,
Kad pavydėtų geriausias pasaulio floristas. Poezijos kalba
Kalba net einantys mirtį, atsisveikindami su paskutiniu
Saulės spinduliu, dangaus skliautu, prisimindami mylimus
Ir artimus veidus, prisimindami savo  meilę ir savo kančią.
Todėl ir pati gražiausia poezija, tai išgyventos meilės ir kančios,
Džiaugsmo ir sielvarto, karo ir taikos, gyvenimo ir mirties poezija,
Nes tai neišgalvota, o giliai kūnu ir dvasia išjausta  ir krauju aplaistyta  poezija.
Poezija, tai mūsų vidinis ir gyvas aš, tegul jis būna tikras
Ir tyras, teisingas ir geras, kovojantis, nugalintis, apdainuojantis
Grožio  kovas už meilę, viltį ir teisingumą, už taiką visame pasaulyje.