Žeme,
Aš esu lyg pigus atvirukas,
Pasiklydęs tarp pašto balandžių,
Prisiglausti norėčiau, ištrūkęs
Iš miglos,     
  pabarėlių artumą
                išbandęs.

Man baisu, kad šiltai nepriglausi, -
Net dangus glausto vyturį mažą,
Ir styrosiu liūdnai lyg kaliausė
Paslapčių
   apsupty, vasarojų
                  miražuos.

Suka varnos ratus kaip paklaikę,
Joms sunku juodu nerimu būti.  
Patikėsiu sapnais, galbūt laikas,
Kai baltai
   prausia lietūs dosniausią
                 rugpjūtį.

Nežinau, ar galiu laukt paguodos
Ir dienų vėl be nerimo kaukių.
Kiek pasiūlai mainais, tiek ir duoda

Mums sėkmė,
      į svečius pas save
                  pasišaukus.

Aš esu nebylus atvirukas,
Išrašytas kraujuojančiom smilgom,
Jau lekiu, lyg nuo virvės nutrūkęs,
Dangumi,
        šilumos ir šviesos
                     pasiilgęs.

Vėjas blaško lapus, rudenėja.
Groja šakos finalą nuobodžiai.
Graudulys, susivokti nespėju,
Iš atvirlaiškio
    kapsi paliegėliai
               žodžiai.