Santrauka:

Ji išrėplioja iš laiptinės ir pasikeičia gatvėje. Krislas gerumo, lašas rūpesčio, virstančio solidumu, ir dar kažkas – gal mąslumas atmestinai pridengtas šypsena. Kad neatbaidytų. Nors ji ne tokia.

Ji išrėplioja iš laiptinės ir pasikeičia gatvėje. Krislas gerumo, lašas rūpesčio, virstančio solidumu, ir dar kažkas – gal mąslumas atmestinai pridengtas šypsena. Kad neatbaidytų. Nors ji ne tokia.

Iki darbovietės penkiolika minučių pėsčiomis. Ten ji rezga mezga pina ir siuva. Ir dažo ir perdažo. Ir vėl siuva ir pina. Ir rezga. Ir mezga.
Gatvėje apsižvalgo. Taip, kad neatbaidytų. Su išsiblaškiusia šypsena.  Nudelbia akis į šaligatvio plyteles. Veide šmėkšteli kažkas panašaus į pamaldumą. Žvilgsnis vogčiom slysteli praeivių veidais, mašinomis, reklaminiais skydais, vitrinomis – truputį geranoriškas ar net švelnus, veikiau – galįs tokiu tapti – ir tuoj pat vėl mąslus, susirūpinęs, šaltokas. Bet tik šiek tiek. Kad neatbaidytų. Nors ji ne tokia.
Išsiblaškiusi šypsena. Tik jos dalis. Pusė. Jiems pakaks. Jeigu kas šūktels – tada. O kol kas – kiek reikia. Dauguma juk liurbiai. Žiedai nesvarbu. Net įdomiau kartais su žiedais. Va šitas nieko. Tas šiaip sau, bet tiktų. Na, o šitas visai suvargęs. Liurbis. Vaje... Nejau ir šitoks susiras kokią?!. Susiras!!! Ir pasakos jai kas vakarą apie Daodadzianį užuot. Kol neiškentusi pabėgs. Ir teisingai padarys!
Ji irgi pabėgo. Atėmė vaikus ir butą. Daug daugiau būtų atėmusi, bet jis nebeturėjo nieko. Kad dar labiau nubaustų, uždraudė matytis su vaikais. Ir kasdien kurkė jiems apie tai, koks niekšas jų tėtė.
Ieškojo jiems kito, tačiau nerado. Išgrobstyti visi, kas bent kiek... Teko pasitenkinti liurbiu. Vedusiu liurbiu...
Jis ir dabar vedęs. Niekšas!!! Menkysta... Tas nieko, kad liurbis... Tikrai blogai, tai, kad žmonos jis bijo labiau negu jos.
Ką ji padarė ne taip? Per trumpai kankino? Būtų ištrūkęs kitaip... Todėl deramai nepavyko...
Geriau zylė delne... Kita vertus. Kol kas. Svarbu, kad JI ŽINO. Todėl viskas dar... Įmanoma.
Ji perėjo gatvę ir užsuko į batsiuvio dirbtuvę. Pasiimti pataisytus batus. Persiaus darbe. Tie raudoni. Tie, kuriuos dėvėjo dabar, irgi buvo raudoni. Visi jos batai buvo raudoni. Bet tie, kurių atėjo, buvo gražūs.
Batsiuvys buvo girtas. Vis mykė kažką apie klijus, kurių negavęs, ir klijus, kurių turįs ir klijus, kurių turėdavęs o be tų anų klijų jobtvajmat nė pradėti neverta, ne tie, kaip buvo mano laikais, tada buvo klijai jobtvajmat, todėl jūs, ponečka, palaukit truputį kol aš...
Naudojosi tuo, kad mikrorajone buvo vienas, todėl gurkšnojo nuo ryto ir keikėsi kaip kareivis. Ji suprato, kad batų negaus. Teks laukti. Norėjosi aprėkti batsiuvį, bet tas jau buvo šiltutis...
Darbe su ja maloniai pasisveikino rūbininkas – gaišena raupų išėstu girtuoklio veidu. Nuo labo ryto jis trenkė degtine ir jautėsi, jog ne tik vakarieniavęs ja, bet dar ir stipriai papusryčiavęs. Palinkėjusi jam labo ryto ji skubiai užkopė laiptais ir užsidarė dirbtuvėje. Čia pats velnias būtų nusisukęs sprandą, bet tik ne ji. Patalpos centre pūpsojo didžiulis šleivas kreivas stalas, skirtas medžiagai karpyti – tamsus ir apkrautas visokia velniava – panešėjo į seną katafalką. Pasieniais sustatyti bringsojo manekenai – baisūs invalidai – vieni be galvų kiti be rankų. Nuo lubų iki žemės tįsojo tinklai, grubios drobės atraižos, kažkuo apipurkšti milžiniški vilnos nėriniai, nuspalvinti ir nutriušę faneros bei kartojo lakštai. Ant grindų, pasieniais, buvo sukrautos pintinės ir dėžės pilnos visokiausios velniavos: nuo įvairiaspalvių siūlų kamuolių iki plastikinių gėlių, vaisių, lėlių, žaislų bei siuvimo įrankių. Kampe barkšojo nėrimo staklės, šalia jų – metalinė lentyna prikrauta piešimo ir dažymo reikmenų. Blausi ryto šviesa nedrąsiai dirsčiojo pro tris nešvarius langus į jos irštvą ir niekaip nesiryžo įsilieti vidun.
Įjungusi elektrinį virdulį, ji įslinko į tualetą nusilengvinti ir išplauti puodelį. Apžargom tūnodama virš savo smarvės buvo panaši į vorą. Ji mąstė, kad šį mėnesį dar šiaip taip sudurs galus, o sekantį jau tikrai bus lengviau.
Bus, kaip buvo. Anksčiau.
Anksčiau jos vaikai gyveno su ja. Po to jų gyvenimuose atsirado svetimi ir juos išsivedė. Vieną po kito. O ji liko viena. Bet ji ištaisys neteisybę. Susigrąžins savo vaikus! Ji motina ir geriau žino, ko jiems reikia! Kovojo už juos, kada buvo maži – ir dabar pakovos.
Tas karas, teisybę pasakius, niekada nebuvo liovęsis. Tik formos, kurias jis įgaudavo, skyrėsi. Jei anksčiau pakakdavo pasakyti kategoriškai ar aprėkti, tai dabar teko leistis į suktas švelnybes. Susirūpinusiai ir atsargiai – tačiau be sustojimo – kurkti.
Tarsi gero linkėtų...
Su dukterim sekėsi geriausiai. Kvailiukė nuo paauglystės tikėjo ją esant ištikimiausia drauge ir nuoširdžiai viską išpasakodavo. Vaikiškai naiviai klausė patarimų. Kas antrą savaitę pykosi su savo svetimu ir grįždavo nakvoti pas mamą. Sūnumi ji užsiims vėliau. Kol kas buvo atsargi ir maloni su ta jo vulgaria amžinai išsiviepusia akiniuota nevėkšla.
Susitvarkiusi ir nuleidusi vandenį neskubiai plovėsi rankas. Įdomu, kur prašępo jos liurbis? Turbūt pastate kur nors vėl užsikišo kanalizacija. Visada ateidavo tokiu laiku. Paverkti apie rūškaną dalią. Nebemylįs žmonos. Nebenorįs būti su ja. Gaila vaikų. Visa tai ji buvo girdėjusi jau tūkstantį kartų. Todėl žinojo, kad nieko jam negaila – tik savęs.
Vaikams kuo nuoširdžiai buvo nusispjauti ant tėvo. Abu buvo suaugę ir savarankiški. O jai kuo nuoširdžiausiai buvo nusispjauti tiek ant jo, tiek ant jo vaikų, tiek ir ant jo pačios. Tačiau kaskart tekdavo prisiversti ir būti įdėmia jautria, atsidavusia klausytoja ir vis dar ką nors patarti... Tiesą pasakius ji nebetikėjo, kad jis paliks šeimą, bet tas jau nebebuvo svarbu.
Ji susigrąžins savo vaikus! Ji motina ir geriau žino, ko jiems reikia!

2020-10-22