Ta diena buvo ypatinga neįprastu reiškiniu: iš dangaus krito žuvys. Žiopčiojo nukritusios. Joms trūko oro.

Keliu Gardinas – Vilnius būrelis tamsaus gymio žmonių keliavo pėsčiomis. Du vyrai tempė karučius su daiktais. Žinojo, jog dideliuose prašmatniuose Jiezno rūmuose, kurie buvo vadinami šio jiems nežinomo krašto Versaliu, gyveno nuolaidus kunigaikštis svetimšaliams. Tikėjosi rasti prieglobstį. Ėjo 1698 metai…
Jie buvo kilę iš Karpatų, ten, kur aukštikalnėse, siaučiant audrai, dangus susimaišydavo su žeme. Nuo išretėjusio oro ir aukštai kalnuose stovėjusių pilių, bėgant šimtmečiams, jų kraujas tapo kitoks nei slėniuose gyvenusių žmonių. Jis sutirštėjo. Dėl to kraują jie nusileisdavo. Skiesdavo. Netoleravo česnakų ir šermukšnių. Ilgainiui slėnių gyventojai, nesuprasdami kas darosi pilių gyventojams, praminė juos vampyrais.
Tamsiaplaukis smalsus dviejų metų berniukas dairėsi aplinkui nuo jį laikiusio dėdės rankų.

– Čigonai? – paklausė rusėniškai vietinis daktaras, iš pažiūros vokietis, stovėjęs ant kelio prie karietos,
– Mes ne čigonai, – atsakė jų vyriausias. – Kur rasti kunigaikštį… (pagalvojo kelias sekundes)… vardu: Pacas?Vokietis parodė ranka, kuria kryptimi eiti. Nusišypsojo ir paklausė:
– Koks šio gražaus kūdikėlio vardas?
– Andreas.
– Andrius, šaukite jį Andriumi. Kokią karalystę palikote?
Daktaras pasirodė smalsus.
– Semigradiją.
Daktaras linktelėjo galva.
– Keisti dalykai vyksta. Žuvys krito iš dangaus.
Daktaras pasikrapštė galvą.
– Kaip Jūs vadinatės?
– Vološynai. Mes esame paskutinieji Karpatų Vološynai. Mus persekiojo kerštingas valdovas, todėl atsidūrėme čia.
…………………………………………………………………………………………
Guliu lovoje ir galvoju. 2021 metai… Vilnius pažvelgė į mane išdavikiškai Vilnelės akimis, kai ėjau per Užupio tiltą. Ji kaip visada kliuvo už akmenų. Akmenys – tarsi jos veido bruožai. Krantinės nišoje sėdinti undinėlė ir toji nuo manęs nusisuko.
– Kas vyksta? Rytiniai gaidžiai seniai sugiedojo Mocarto džiaugsmo simfoniją ir nauja diena įsibėgėjo. Tai kodėl?..
(Padėjau daugtaškius, nežinodama nei klausimo, nei atsakymo, nors sukosi galvoje).
Vėliau supratau.
Man pakilo temperatūra. Koks saldus tas gyvenimas, kai lieka nepaskanintas gvazdikėliais ir cinamonu, o pribertas pipiriukų. Kita vertus jie praverstų, sumaišyti su figomis ir karštu pienu. Tačiau gerklės man neskauda.
Išsiėmiau termometrą. 38 laipsniai temperatūros. Och… karšta.
Kaip pasislėpti ten, kur temperatūra krenta žemiau celcijaus, į Šiaurės ašigalį. Nieko gudraus nesugalvosiu ir pusiaujo platumų nekirsiu. Lieka įlįsti į šaldytuvą. Miesčioniška, buitiška. Kas?
Tokia mintis.
Galima mąstyti filosofiškai. Karščiuoju pirma diena, yra pirmadienis, atostogos, man gripas, kovid, koks nors šonkaulių nervų šaknelių uždegimas nuo naktimis pro atvirą langą įsprūdusio šaltuko.
Pučia vėjas iš Šiaurės. Šiaurys.
Lyg naktį paskaudėjo nugarą dešinėje mentės pusėje. Ryte skausmas praėjo. Chm… Šonkauliai nei prie ko. Tačiau skausmas mėgsta iradijuoti, kaip sako daktarai. Skausmas nuįradijavo į dienos prisiminimus.
– Ei, – paklausiau angelo figūros, pastatytos ant palangės. – Vaikščiojau pusantros valandos ir pavargau. Ar galiu save pavadinti senute?
Angelas nieko neatsakė. Jis neprivalėjo kalbėti. Angelai tylėdavo. Kai turėjau katiną, jis miaukti privalėjo. Kniaukdavo rytais ir neragintas, neturėjo kur dėti katiniškos energijos.
Mano energija sulindo į batarėją. Energijos neturiu. Karščiuoju. Neturiu apetito.
Lieka dvi versijos – kovid arba gripas. Pastatysiu kortų namelį ir žiūrėsiu, ką, jam sugriuvus, parodys kortos. Kovid – pikų dama, gripas – čirvinė dama.
Antradienį pasidariau kovid testą. Trečiadienį žinute pranešė, jog neigiamas. Ketvirtadienį paskambino šeimos gydytoja. Vakare slaugė paėmė kraują, nors donorė iš manęs būtų ne kokia. Nespėjau parvairuoti namo, medikė vėl paskambino:
– Jums inkstų geldelių uždegimas. Išrašysiu antibiotikų. Ar esate kam nors alergiška?
Stebėjau iš mašinos, kaip vaikai žaidžia kieme. Buvo su kaukėmis. Venecijos karnavalo laikmetis. Galima juk ir tokias nešioti epidemijos metu.
– Ne, nesu.
Guliu aštuntą dieną, geriu antibiotikų piliules ir galvoju, iš kur atsiranda tokių ligų. Geldelės… Kaip kokios austrių, koralinių rifų, Indijos vandenyno moliuskų geldelės. Kriauklės. Pro jas ošia jūros ir vandenynai. Net kartais ir audros girdisi. Tik cunamių neteko girdėti.
Prabėgo savaitė. Vėl kalbu telefonu:
– Daktare, man aštunta diena 38 laipsniai temperatūros. Antibiotikai nenumuša.
Ji sunerimo.
– Važiuokite tiesiai į ligoninės priimamąjį.
Palikau mašiną aikštelėje. Judėjimas nemažas ir visi skuba į ligoninę. Vienpusis eismas. Visgi kovid nepristabdė ligonių srauto.
Priimamajame ties manimi pasilenkia maloni jauna daktarytė su akinukais.
– Pirmiausia patikrinkite mano krešumo rodiklius. Esu sirgusi kojos venų tromboze, – susakau maldą.
Tuomet buvo vasario pirmoji prieš trylika metų, dabar sukarščiavau taip pat vasario pirmąją. Tačiau ligoninės sterili aplinka nuteikė, jog mistika neužsiimčiau ir apie tai negalvočiau.
– Kažkoks inkstų kriauklelių uždegimas – sėdžiu kaip maišas ratukiniame ligoninės vežimėlyje. Neapleidžia ta mintis.
Paguldė vienvietėje palatoje. Kol nėra atsakymo dėl kovid, karaliauju viena. Maigau be tikslo telefoną.
Stambi slaugė, vežanti Santariškių ligoninės koridoriais sako:
– Jums darys plaučių kompiuterinę tomogramą.
Sumišau. Negi skausmas nuo inkstų geldelių nuįradijavo per visą kūną iki plaučių. Kaip žaibolaidžiu.
Atėjo atsakymas dėl kovid, vėl neigiamas. Gal kortos krito gripo naudai?
Įsibrovė į mano vienutę daktarė. Jau kita. Pagyvenusi.
– Guldome, – pasakė nuosprendį.
– Kodėl, – atrodo paklausiau mintimis, bet gal ištariau.
– Jums arterinė abiejų plaučių tromboembolija. Joks inkstų geldelių uždegimas. Ar Jūs nedūstate? Ar netrūksta oro? Ar Jums nebloga? Ar Jums neskauda, – Pasipylė klausimai kaip iš gausybės rago.
– Jų kraujas… – Tyliai pasakiau.
– Ką? – Perklausė daktarė.
– Ne, nedusina, tik aukšta temperatūra išsekino.
Atsistoti nebeleido. Veža ratukiniais neštuvais, stebiu lubas. Jas irgi įdomu stebėti. Jų mačiusi visokių. Ypač patinka Bernardinų bažnyčios skliautinės ir žvaigždinės lubos. Pati saugiausia Vilniaus vieta – Bernardinai. Deja, ligonėje tokių lubų nėra. Dangus irgi lubos. Ir jį stebiu pro langus.
Atvežė į didžiulę palatą, kurioje gulėjo apie dvidešimt ligonių. Supratau, jog tai ligoninės priimamojo intensyvaus stebėjimo palata. Prikarstyta cypsinčių aparatų, prietaisų. Viskas mirga marga: mėlynos, raudonos lemputės. Atrodė, jog daktarai bei slaugės juda kaip robotai ir irgi cypsi. Kažkam matavo kraujospūdį, kitam popieriuje kaip koks paveikslas pildėsi elektrokardiograma, trečias lyg dainavo, bet gal man pasirodė. Nespėjau įkelti kojos ir vėl mane išvežė.
– Jus jau guldome. Atsilaisvino vieta skyriuje, – pranešė viena iš dviejų mane vežančių sanitarių.
Atvykau į keturvietę palatą. Atsargiai nusiritau į lovą, kad neatitrūktų kūne iš kur nors trombas. Palatoje čiurleno šaltiniai arba tiesiog visoms pacientėms prijungti deguonies aparatai. Ramino tas čiurlenimas. Man deguonies aparato nereikėjo.
– Tuoj užmigsiu, – pasakiau.
– Pamiegokit, panečka, pamiegokit – Pusiau lenkiškai, pusiau lietuviškai ramino sanitarė.
Sapnavau, kaip po vandenyną plaukojo įvairios akvariumų žuvys. Vandenynas ir kažkodėl mažos įvairiaspalvės akvariumų žuvytės jame plaukiojo. Lyg tarp jų šmėžavo Poseidonas laikydamas šakes. Išbudau nuo garsaus vyriško balso.
– Susirinkit indus, – šaukė popietę kažkas.
– Čia kas? – paklausiau kaimynės.
– Ligoniai psichuoja prisivalgę, – atsakė toji, – Čia daug tokių.
Viso skyriuje gulėjo 20 pacientų ir visi su prijungtais deguonies aparatais bei prie kateterių prikabintais maišais. Tik aš viena kaip balta varna neapkarstyta niekuo. Guliu sau lovoje ir maskatuoju rankomis. Kojomis negaliu. Laisvė kvėpuoti, laisvė gyventi.
– Ar Jūs nedūstate? – Atėjo viena daktarė, po to antra, tada rezidentė ir galop studentė, pildanti magistrinio darbo anketą. Visoms atsakiau, jog ne, manęs kažkodėl nedusina. Išėjo visos atgal kvadratinėmis akimis, nieko daugiau nebepasakiusios. „Kodėl aš nedusau?”, klausimas sukosi galvoje kaip mintis apie Hamletą.
Pagaliau man leido išlipti iš lovos ir vaikščioti. Kojų venose nieko nerado. Trombų jose nebuvo. Stovėjau palatoje prie lango ir fotografavau telefono kamera orą, kaip pusto lauke. Tiesiog fotografavau orą ir daug mažų sniego dulkių.
– Chm… – atsikrenkštė mane gydanti pagyvenusi daktarė, įsibrovusi į palatą, – Jie vis tiek į plaučius iš kažkur atkeliavo.
– Jeigu kojose net požymių jų nėra, iš kur jie tuomet?
Prisiminiau, kaip rudenį į mano kūną sapne sulindo vampyrai.
– Bus matyt, tirsime toliau, – skėstelėjo medikė rankomis ir priėjo prie kitos ligonės.
Vėl guliu ir mane lanko tas pats įtampos jausmas, kaip prieš trylika metų. Tuomet išrašė iš ligoninės su pilna koja trombų. Vėliau jie ištirpo. Kol buvo neištirpę, grėsė pavojus, kad atitrūks ir nukeliaus kur nors. Trombai – keliauninkai.
– Ai, širdis tai pas mane stipri, – prisiminiau.
Sudainavau sau Hiperbolės dainą apie išdegintą širdies kampelį. Dainos, kurias mintyse kartojau palatoje, padėjo. Išvengiau jų pagalba pneumonijos, nes dainos – pozityvas. Ligos per pozityvą neprasiskverbia. Ir skystis iš pleuros dingo. Ėmiau nebesapnuoti vandenynų ir įvairiaspalvių akvariumo žuvelių.
Vietoj to mane sapne aplankė miręs kolega kaip koks pranašas. Šypsojosi, bet praėjo pro šalį. Kai jį pamačiau, supratau sapne, kad jis miręs. Nupurtė šiurpas, kai ėjo pro šalį.
Išbudusi klausiau, kaip knarkia devyniasdešimtmetė močiutė. Kalbėjo ji tik rusiškai. Buvo tokia mažučiukė, liesa. Sirgo daugybe ligų, tačiau didžiausia problema jai buvo – kateteris ir pakabintas maišas. Kažkurią naktį visgi jinai kateterį išsiplėšė ir iš lėto nukiūtino į WC. Atrodė, kaip iš kino filmo. Tai buvo žygdarbis. Stebėjau viena akimi nuo savo lovos, kaip ji slinko durų link. Maniau nebesugrįš. Tačiau ji taip pat lėtai parkiūtino atgal ir atsigulė. Pagalvojau, jog sąmoninga ir išlaikyta. Gerų manierų. Ne tokių, kaip tie kraštinių palatų ligoniai, kuriuos kas vakarą tramdė tramdomaisiais marškiniais ar vaistais.
Dešimtą parą gulėti ligoninėje pabodo. Pabodo girdėti čiurlenimą, nesveikų ligonių riksmus. Pagaliau kažkurią dieną mane visgi išrašė. Įkvėpiau šalto oro. Lauke vėl tas pats žmonių srautas į vieną pusę – į ligoninę. Tik aš į priešingą kiūtinu link mašinos.
Geriu antikoaguliantus. Aukšta elektros energijos įtampa mane apėmusi. Kuo ją numušti – sviediniu, susprogdinti atomine bomba. Šešias savaites nuo ligos pradžios trombai dar gali atitrūkti: gerus du mėnesius. Tą žinojau. Po dviejų mėnesių pavojus praeina.
Vartau susirinktą genealoginę protėvių medžiagą: Andrius Vološynas mirė 1778 m. gruodžio 13 d. Aš gimiau 13 dieną. Trys Andriaus Vološyno vaikai – du broliai ir viena sesuo – mano tiesioginiai protėviai: dvi šakos ateina per senelį, viena šaka per močiutę. Ir gali būti, jog dar viena šaka – per tėvo mamos pusę. Turiu tokią nuojautą.
Galvojau apie Dunojų. Jam turėjau ypatingą jausmą. Mylėjau šią upę. Upė pratekanti per keturias Europos sostines, kažkada mane pavergė. Nokautavo grožiu, tačiau prie Dunojaus deltos nedrįsčiau prisiartinti. Mačiau deltos fotografijas iš palydovo.
Transilvanija arba Semigradija, kaip ji buvo vadinama senovėje, mane jaudino. Karpatai…Iš kur tas šauksmas? Iš kur pelėdų ūkavimas naktimis. Nerimstu. Vėl blaškysiuos po Bernardinus. Jie man suteikia energijos. Perskaičiau savo sveikatos istoriją, nuo pat 2008 metų.
2015-ųjų metų tyrimai. Tuomet sirgau, dvi savaites taip pat kamavo aukšta temperatūra. Nerado ligos. Tačiau lape skaitau: D-dimerai, CRB baltymas…Aalogiški tyrimai…Nustėrau… Atėjo mintis: man tuomet buvo tromboembolija…Tuomet kojas echoskopavo, o plaučių - ne. Man buvo tromboembolija ne tik šiemet, bet ir 2015 metais…
Kažkuriais metais man operavo iššokusį gangliją, pavadinkime jį taip, jame tūnojo trombas…
2010 metais… Nenoriu prisiminti trijų gyvenimo dienų…Kažkas užkirto širdį, ėmė spausti diafragmą, širdis purtėsi kaip drugio krečiama. Po tų trijų atvejų gerieji zondai. Jie į širdį arterijomis nukeliavo vos per kelias sekundes. Kalė į širdį gal tūkstančiu voltų. Radiodažniu. Pridegino. Per mano širdį tris kartus buvo perėję mikrotrombai.…
Ir vėl Hiperbolės daina apie išdegintą širdies kampelį.
Stoviu ties Vilnele ir stebiu kaip jos sraunūs vandenys skalauja miesto akmenis. Ji visa pilna akmenų. Akmenys tarsi jos veido bruožai. Taip ir aš pilna trombų. Kartais man skaudėdavo gyvenimą. Taip jautriai išbusdavau jaunystėje.
Man skaudėdavo patį gyvenimą…
Trombai manyje lakstė į kairę ir į dešinę nuo pat 2008-ųjų metų kaip kokie atakuojantys kamuoliukai, – man jau nebereikėjo jokių gydytojų išvadų, aš tą supratau. Šalia nuolatos stovėjo grėsmė. Mirties grėsmė. Kokio dydžio angelas vaikščiojo su manimi? Kiek angelų? Kaip glaudžiai jie supo?
– Angele sarge, pabūk dar su manimi. Darau labdaringus darbus. Galbūt tai išgelbėjo. Galbūt gelbėja tikrumas. Niekada neišklysk iš takelio, kuris tikras.
Nepataikauju žmonėms. Kartais jie nesupranta to ir mąsto, jog turiu negero. Negero aš neturiu.
Renku prieš pora šimtų metų gyvenusių vilniečių istorijas dėl jų, dėl tų žmonių, dėl to, kad nebūtų pamiršti. Jie tarsi saugo. Renku angelų statulėles. Mėgstu ángelus. Jų būna visokių, netgi spalvotų.
Kai prabėgs du mėnesiai, įtampa šiek tiek atslūgs. Antikoaguliantus turėsiu gerti visą gyvenimą. Antikoaguliantai kaip skarabėjai, jie neleidžia formuotis trombams. Jie – Kryžiaus žygių piligrimai, Drakono ordino kariai.
Ir Vološynai priklausė Drakono ordinui.
2008 metais man nerado paveldėtų genetinių ligų, tačiau medicina žengia į priekį. Galbūt įmanoma surasti jau šiais metais, juk Vološynus šimtmečių dulkėse aš suradau. Sako, jog genai gali persiduoti per tūkstančius metų.
Manęs laukia hematologai, genetika, mokslas…
Tačiau manęs laukia kelionė į Transilvaniją. Žinau, jog ten keliausiu, ten man saugu.