Gyvenimo lyg jūros du krantai –
Šitam gimiau, šitam užaugau.
Čia miela viskas, žvelgiant paprastai,
Gėlė ir paukštis medy –
     draugas.
 
Nusvyra beržas, kai šakas lanksčias
Užkliudo debesėlio paltas,
Lyg maldai sudedu savas rankas,
Bet viduje taip
     šalta šalta.
 
Nors blaško negandos dažnai sapne,
Vien išorinę rimtį saugau,
Nes kužda man kažkas: „Drauge eime
Per žydintį
     aguonų lauką,
 
Ramybės prieglobstin, svajų šalin,
Ir laumžirgiai nuglostys veidą.
Vingrus takelis palydės tolyn
Ten, kur pavargus
     saulė leidžias.“
 
Laivelis, burė nuleista ir aš,
O adresas – į kitą krantą...
Dangus pražys pašvaistėmis, praneš,
Kai laivas
     prieplauką suranda.
 
Visi, kas išplaukė į ten kadais,
Matyt, surado laimės uostą:
Nors daugel kartų juos šaukiau vardais,
Nebesugrįžo
pasiguosti.