Vietoje sveikinimo
Mintimis į 1990 m. kovo 11 d.
 
Įvairiai galima grįžti į praeitį. Kartais į bendrą to laiko nuotaiką gerai sugrąžina anksčiau parašyti eiliuoti posmai. Po lemtingųjų 1990 metų kovo 11-osios dienų, to paties mėnesio 20 dieną parašiau eilėraštį „Kovo 11-oji“. Keletą jo posmelių priminsiu ir čia:
 
„Kiekvienas pavasaris atneša džiaugsmą, kiekvienas.
Kiekvieno pavasario laukiam lyg ryto, lyg šventės,
Saulės šviesos tarsi upės vandens pripildytos dienos
Vėl žadina augti, atgimti, gyventi.
 
Bet būna pavasariai, patikėk, kartais būna,
Kai ne įšalą tirpdo, ne lytis upės plukdo ir varto.
Būna pavasariai, kai tvirtovės kalėjimai griūna,
Kai nutrūksta grandinės nuo amžiams prikaustyto vergo.
 
Kovo 11-ta, gyvenimo naujo mano pavasari,
Taip lauktas, sapnuotas ir taip netikėtas,
Kokią dalią tu žmogui šį kartą parneši,
Ar sušils jis ant rankų prie Laisvės savos pakylėtas?“
 
Jau praėjo 31-eri metai ir galime pasvarstyti, ar sušilo žmogus, ar sušilo visa Lietuva, ar tapome saugesni, laimingesni? Manau, kad saugesni tikrai tapome, o laimę sunku išmatuoti. Gyvename sunkų, sudėtingą laiką, kai visame pasaulyje siaučianti pandemija neaplenkė ir Lietuvos, tad tenka gyventi karantino sąlygose, kai yra tiek draudimų, suvaržymų. Lyg ir ne tokios buvo Šventos Kalėdos, Naujųjų Metų sutikimas, Vasario 16-osios paminėjimas. Labai norėtųsi palinkėti tikrai pavasariškos, šviesios Kovo 11-osios šventės. Bet ir ji nebus tokia, kokios visi norėtume, arba tikėjomės po 31 – erių atgautos Nepriklausomybės metų. Pasikeitė Lietuva, daug kur tapo gražesnė, turtingesnė. Užaugo nauja jaunimo karta. Vyresnieji išeina amžinajam poilsiui. Juk jau neturime  40 buvusių Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, iš jų 37 signatarų, kurie priėmė ir pasirašę Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo Aktą.
 
Vis toliau tolsta Sąjūdžio idėjos, lyg ir pamirštama kaip tada mums buvo svarbios tautiškos ir krikščioniškos vertybės, vėl atgauti tikrą valstybingumą, kuris garantuotų lietuvių tautos, lietuvių kalbos, kultūros ir visų tradicijų išlikimą, perdavimą ateities kartoms. Negalėjom ir pagalvoti, kad Lietuvoje gali būti priimami tikrų šeimų surogatai, kuriuos deklaruoja Stambulo konvencija, ketinama svetimomis raidėmis sudarkyti lietuvišką raidyną ir vos ne visa  tauta murkdoma į Antrajame pasauliniame kare įvykdytų nusikaltimų pelkę. Visa tai tikrai temdo mūsų šventinę nuotaiką.
 
Lyg ir nieko daugiau netroškome, kaip sukurti tvirtą valstybę, kurioje būtų ne tik gražūs ir modernūs miestai, visi regionai bet ir gyvybingas kaimas su stipriais ūkininkais. Buvom įsitikinę, kad tam tarnaus ir nauja švietimo, mokymo ir studijų sistemos, gausus pasaulinio lygio mokslinis potencialas. Kaip Sąjūdžio širdimi buvo atgimusi ir pakilusi inteligentija, menininkai, poetai, rašytojai, aktoriai ir kt., galvojome kad šiems žmonėms dirbti ir kurti Lietuvos žmonių labui nepriklausomoje Lietuvoje bus dar laisviau, lengviau, mieliau.  Kiek daug dar jiems esame nepadarę, skolingi! 
 
Tada turėjau svajonę, kad daug pasaulyje išsibarsčiusių lietuvių sugrįš į Lietuvą ir turėdami platesnį, kokybiškesnį gyvenimo patyrimą, jį perduos ir savo tėvų žemei. Gal nemokėjome pakviesti, nemokėjome priimti. Dar daugiau žmonių pasirinko emigranto kelią. Bet ne tai blogiausia. Dabar taip svarbu seniau ir dabar užsienyje gyvenančius lietuvius ir  toliau išlaikyti Lietuvos vaikais, išlaikyti abipusį gyvybinį ryšį visose srityse. Šiuo metu, kai beveik visose šalyse yra labai griežti karantinų reikalavimai, abipusis bendravimas pasidarė dar sunkesnis.          
 
Nežiūrint šių tamsesnių šešėlių, visus kviečiu prisiminti 1990 metų kovo 11-ąją ir ją tinkamai paminėti. Jei ir negalėsime minėti plačiai šventiniuose mitinguose, koncertuose, švęskime šeimose, interneto erdvėje, kartu su transliuojamomis televizijų programomis, švęskime savo širdyse. Didelė Dievo dovana gyventi laisvai, nors taip dažnai ji išnaudojam ir ne tam, ko siekėme ir kas privalėtų būti. Laukia dar daug darbų, kuriems reikia susitelkti ir nepamiršti esminių, brangiausių dalykų, nepamiršti Lietuvos. Gyvenkime šviesia viltimi, kad pandemija praeis, o žmonės išsaugos ir apgins ne tik savo valstybės realią nepriklausomybę, tautiškumą, kalbą, tikrąsias dorovines vertybes, bet ir gyvens laimingai. To visiems nuoširdžiai linkiu.
 
Lietuvos Nepriklausomybės  Akto signataras  dr. Leonas Milčius
 
2021 m. kovo 11 d.
Raudondvaris