Vyrai ir moterys, moterys ir vyrai,
Kaip paukšteliai žalioj girioj,
Vieni kuoduoti, kiti pentinuoti,
Vieni ryškūs, kiti blyškūs.
 
Vieni taip gražiai suokia, kad kitas
Net nenutuokia, kaip nieką praryja,
Tik žiūri, nei dainorėlio, nei sūrio,
Ir tik tušti pėdsakai ant žemės tūno.
 
Dar treti jau tokie išradingi ir
Savęs nevargina, į svetimą lizdą
Kiaušinėlių prideda, o pats sau
Žalioj girioj kukuoja ir nuo vaikelių
Priežiūros išsivaduoja.
 
Ketvirtiems reikia didelio ir ištaigingo lizdo,
Labai saugo, kad į jo kiemą nieks neįlistų,
Bet pats dienų dienas vis skraido ir žvalgos,
Ką kiti dirba, kaip miega ir  ką kalba.
 
Toks tas margas žmonių – paukščių pasaulis,
Visi gyvenam po ta pačia saule ir nesuprantama,
Kodėl vyrai skundžia moteris, o moterys vyrus,
Kodėl tokie pavydūs ir nemadingus laikom tuos gyrius.
 
O juk reikėtų džiaugtis taip, kaip višta savo kiaušiniu,
Kaip strazdas savo balsu, negailėdamas savo balso stygų,
Kaip turgaus prekeivis siūlydamas jūros gėrybes,
Kai šuo džiaugdamasis savo šeimininku jo sulaukęs.
 
Labai daug ko galim pasimokyti iš miško paukščių ir kitų gyvių,
Ir meilinimosi ir ištikimybės ir laukimo ir grįžimo subtilybių,
Ir kartais atrodo, kad ne mes juos, o jie mus mokina,
Lyg būtų atsiųsti angelai sargai iš dangaus platybių.