O tau pavyko grįžti –
Per užkamšytus langus,
Purvinus stiklus.
Per kaminus pajuodusius
Ir dar pernykščius stagarus žolės.
Per ledą iškorėjantį,
Per kaukiančius laidus
Ir šaltus inkilus.
Per ilgesio sapnus,
Per ašaras prieš vėją
Ir vilnos kvapą pirštinių senų.
 
Kai klausė žmonės, kas tu –
Aš tylėjau,
Tikėdama, kad patys tuoj supras.
 
Pažins tave –
Iš žemės kvapo,
Šviesesnių rytų.
Šnarėjimo dangaus
Ir gyvo avilio.
Įskelto gilės kevalo,
Iš mėlynų akių,
Ryškesnių strazdanų
Ir atsidarančių dažniau langų.
Iš moterų ant šluotų,
Palaidais plaukais.
Ir veido pudros
Nuo drugelio sparno.