Tarp proto ir jausmų
 
Vakaras lengvai leidosi nuo pabirusios dienos rūpesčių. Saulė vangiai gūščiojo už pavienių putlučių debesų, auksindama jų kraštelius, ir vėl šyptelėdama, jiems praplaukus. Įvairiausios spalvos jau įsigėrė į pėsčiųjų takų pašones. Žalia, negraužė akių, atvirkščiai – gydė ir pynėsi į vieną kasą su pašnekovių nuotaika. Jos abi, lengvai susijaudinusios, žingsniavo, prieky stumdamos vežimėlį. Oras šiek tiek vėso, gaiva leidosi ant pečių, bet vis dar buvo šilta. Dvi moterys tyčia rinkosi kelionę pėsčiomis. Taip taupiai saugodamos laiką pokalbiui, pasidalinti išgirsto pamokslo mintims, tik šiai dienai atsakytiems klausimams, sekančios dienos planams. Brolis Julius visuomet išmušdavo iš vėžių, nenorom priversdamas rinktis ne patį lengviausią kelią. Poviliukas ramiai gūgavo vežimėlyje, kartkartėmis padovanodamas jiedviem šypsenas.
– Paskambink, kai grįši, – autobuso tarpdury, nuo šaligatvio šūktelėjo Manto mama, gaudydama kvapą, prieš tai padėjusi įkelti vežimėlį į autobusą.
– Gerai,  – atsakė Lėja, jau ruošdamasi pažymėti bilietėlį, – dėkui, – dar spėjo įsprausti pro jau beužsidarančių durų tarpą. Pažymėtas kelionės bilietėlis, jai suteikė saugumo, neretai tekdavo važiuoti „zuikiu", tuomet baimė trukdydavo stebėti besikeičiančių vaizdų žavesį. Šįvakar Lėja ramiai meditavo šį malonumą. Nors kelionę ji žinojo mintinai, bet bėgantys vaizdai ir spalvos pro langą, kaskart keitėsi, nuo dienos ir metų laikų. Ji sąmoningai nesidairė į priešingą kelio pusę, palikdama džiaugsmą kitam kartui. Kelionė, nesvarbu kuria kryptimi – ramino. Tąkart, norėjosi skristi. Ji vėl išklausė pamokslą, įsispraudusį atmintin, prieš tai jau girdėtus ir net patį pirmąjį, kurį išgirdusi jai vėl ir vėl norėjosi sugrįžti.
– Įsčios, - tai gailestingumas, išvertus iš hebrajų kalbos, – užburiančiai ramiu balsu, šiek tiek pakėlęs rankas, tada pasakė brolis Julius. Veidai keitėsi, kaip ir pravažiuojamos apylinkės, trumpam stabtelint kiekviename sustojime. Kažkur, palaukėse, apleistoje stotelėje ( Lėjai visuomet buvo paslaptis, kur eina žmonės, iš kur ateina, kai nematyti jokio takelio link jos) įlipo dviese. Smulkutė, senyvo amžiaus moteris, galvą apsigaubusi skarele, skaisčiai žydrų akių jos papilkavusiame, gilių raukšlių išraižytame veide. Akys spindėjo, lyg du giedro dangaus gabalėliai, iškirpti žirklėmis. ...ir Mantas... Žaibiškas drebulys perbėgo Lėjos kūnu, ji vos vos susilaikė nesuvirpėjusi.
– Labas, – lyg nukąsdamas pasisveikinimą, ištarė Mantas, žiūrėdamas kažkur prošal. Žadas užstrigo galugerkly. Įkvėpti nebebuvo lengva. Jis pakėlė Poviliuką, glausdamas šnabždėjo, kaip jis jo pasiilgo, kaip myli jį ir jo mamą. Tylus jo kuždėjimas labiau priminė murmėjimą, tarsi šalia jos nebūtų, tarsi jiedu būtų likę dviese.
– Paguldyk jį atgal, – sunerimusi pasakė Lėja, - nesaugu! Autobusas šitaip kratosi.
Mantas, lyg negirdėdamas toliau kalbino savo keturių mėnesių kūdikį. Jos viduje kunkuliavo sprogstamasis kokteilis, iš pykčio, nuoskaudų, paniekos, gailesčio, susirūpinimo, net jos pačios puikybės, kuri vis labiau ėmė viršų, leisdama jaustis pranašesnei.
– Papasakosiu viską vėliau, kai grįšim, – vis dar nedrįsdamas atlaikyti žvilgsnio, nė nepasukęs galvos, lyg tarp kitko, tyliai sumurmėjo Mantas. Lyg jai būtų betarpiškai svarbu išgirsti, lyg tai kažką pakeistų. Ar pokalbis galėjo nutrinti poelgį? Kažin? Lėja buvo susitaikiusi, jai būtų buvę smagiau, jei šio susitikimo nė nebūtų. Ji buvo apsisprendusi.
– Ar galiu pavalgyti? – benamio, pamušto šuns akimis, pirmąkart pažvelgęs į Lėją, paklausė Mantas. Jo patamsėję paakiai, įdubę skruostai dar labiau paryškino užraudusias akis. Sulipę, neplauti plaukai, trynė būto, žavaus jauno vyro įvaizdį, jis niekada pernelyg nesirūpino savimi, bet šįkart, vaizdas buvo apgailėtinas. Žiūrėti į jį, tai lyg priekaištauti sau, už visą, ką turi. Kažkokia keista viltis, jį pakeisti. Nuprausti ir pamaitinti, kaip tuos gatvės katinus, pilnais kailiais blusų, jos vaikystėje...
– Viskas šaldytuve, pasiimk, – patogiai taisėsi, ruošdamasi maitinti sūnelį. Ji jau svyravo tarp savo stiprybės nepralošti ir silpnumo laimėti. Troškimas ramios, tikros šeimos, atgijo. Mantas gyvai pasakojo apie savo kelionę, interviu, "Pakūtą" atskirus vienuolius, pokalbius, žygdarbius, gelbėjant vos susipažintų žmonių paauglius  – vaikus, pasakojant jiems savo gyvenimo istoriją. " Viešpatie, kaip gera mylėti čiukčius. Taip lengva ir laisva, kai visai nerūpi kur jiems skauda, ką jie valgo, kai nereikalingos pastangos”- pagalvojo ji, beklausydama Manto įžvalgų, jau beveik įsimylėjusi jo pasakojamos istorijos herojus. Pinigai, jau buvo pralošti, prieš išvykstant į šį humaniškai didvyrišką žygį. Tą ji jau suprato. Per tą laiką, ji apgraibomis rinko jo paveikslą, iš nuotrupų, artimų jam žmonių pasakojimų. Ji rinko savo interviu, savo straipsniui. Nes nubudusi gamta, jo gražiai skambantys žodžiai apžavėję ir įsukę į aklos meilės spąstus, nesuteikė nė menkiausios galimybės, pasigilinti kas jis? Ji neturėjo laiko susipažinti su Mantu. Ji taip skubėjo mylėti.
- Tu žinai, kaip jį vadino mokykloje?,- lyg klausdamas, Manto draugas, Ramūnas, atvažiavęs aplankyti Lėjos, kai sužinojo kas nutiko, telefonu.
- Valkata. Jis beveik visą trimestrą valkataudavo, nėjo į mokyklą, o atėjęs už matematikos kontrolinius gaudavo vos ne geriausius pažymius. Jo galva – kompiuteris. Nei tu pirma, nei paskutinė. – Užuojautos ji Ramūno veide nepastebėjo.
Perskaitytas prieš metus K. Gibrano " Pranašas" priminė ”...nužudytasis nėra neatsakingas už savo nužudymą...”i
r – Nieko tu nelaimėsi, brangioji. Labai tavęs gaila, bet Mantas niekada nemokės alimentų, kaip nemoka ir savo pirmam sūnui, - su užuojauta pasakė Manto mamos draugė, kai jos užsuko pas ją, iškart po apsilankymo Soc. Paslaugų centre. Manto mama sąmoningai paliko pakalbėti Lėją vieną.
- Jo visos moterys buvo gražios ir protingos, tik nėrado laimės šalia jo. Pažįstu jį nuo kūdikystės. Mano sūnus augo kartu. Tai jis sugriovė savo tėvų gyvenimus, per jį, jie išsiskyrė. Bėk nuo jo, kaip galima greičiau, neatsigręždama bėk! Tu manai veltui jo pirma žmona tyli, nebando išieškoti išlaikymo sūnui? Ji nenori nieko apie jį girdėti.
Lėja klausėsi to jai šiurpaus monologo atidžiai, ir kai spalvos pradėjo tirštėti iki tiek, kad neįmanoma buvo patikėti, jos vaiko tėvo nuodėmėmis, ji klausėsi lyg fantastinio filmo scenarijaus, su siaubo elementais. ”Ar išties, tai gali būti tikra?”- mintyse klausė savęs. " Su manimi taip nenutiks” - mąstė ji sau, galvoje dilgčiojo labai vulgarus posakis ”на каждую хитрую ж..." , tik ji dar negebėjo suprasti, kad viskas yra atvirkščiai. Kasdien ji kalbėjosi su Manto mama. Tie pokalbiai braižė planus ir statė riboženklius, jos ” auksinio miesto” žemėlapyje.
– Žinai, kai jis apvogė bažnyčią, kunigas pasiūlė kreiptis į egzorcistą. Beveik metus dalimis atidavinėjau skolą. Kunigas paliko raktus nuo bažnyčios savo pusbroliui, kuris buvo ne kvailas, bet naivus, Mantas gi, atsinešė butelį, gėrė kartu – kunigo pusbrolis užmigo, o Mantui šovė mintis, išsinešti kas vertinga. Kai ką radau sode ir gražinau. Ten radau ir jį girtą, iš ryto. Daug kas jau buvo parduota. Ilgai kalbinau jį, pasimatyti su egzorcistu, tik jis niekaip nesutiko. Nuolat kaltinu save, kad jis toks užaugo. Tu nežinai, kaip beviltiškai tuomet jaučiausi. Po visų jo vagysčių, stengiuosi viską atlyginti. Kiek kartų jis mane pačią apvogė, kiek kartų jis su manimi ieškojo paties pavogtų pinigų. Po kiek laiko prisipažįsta, mes verkiam abu, kalbamės taip atvirai, kad kaltė tampa mudviejų.
Taip pat vyko ir su Lėja, per nuoširdų atvirumą į betarpišką kaltės bendrystę, kol galiausiai kalta likdavo  ti ji viena. Taip buvo ir su visomis jo buvusiomis, taip bus su visomis jo būsiančiomis. Jis niekada nekaltas. Tokia neįtikėtinai paprasta, geniali formulė, su kuria jis yriasi per gyvenimą.
- Tu žinai, kas įvyko po to, kai per Velykas jį Aukščiausios Tarybos Pirmininko apsauginiai, išmetė iš bažnyčios, nes atsisėdo į Pirmininko vietą? Vis dar turiu straipsnį apie tą įvykį, jei norėsi paskaityt,- lyg tarp kitko klausiamai pasisukusi į Lėją pažiūrėjo Manto mama tęsdama.
– Jis nuėjo pas tėvą, kaulinti pinigų, kelionei į Vatikaną, apskųsti kunigus. Tėvas, žinoma, pinigų nedavė. Kieme pamatęs tėvo mašiną, išdaužė jos langus. Tą vakarą Mantą  išvežė į Vasaros 5.
Lėja prisiminė Manto pasakojimą apie jo išgyvenimus ten.
- Paduok jį į teismą, meilė išgaruos bemat, – kalbėjo jų bendras pažįstamas, gyvenantis netoliese, Vytas. - Jo finansinių nusikaltimų praeitis, privers jį prakaituoti ir į tavo pusę jau niekada nepažiūrės.
Lėja dėliojo savo dėlionę, apgraibomis, nelinksmi pasakojimai, kurie jau visiškai neteikė vilties. Klausydama jo kelionės įspūdžių, ji nė nepaklausė, kur jis padėjo pinigus valstybės skirtus jų sūnui naujagimiui.  
– Baigiasi nuoma, nusprendžiau kraustytis į kitą miestą. - užtikrinta savimi pasakė Lėja. Jai buvo nebesvarbu, ar jis liks vienas, ar važiuos kartu.ėjo laiko susipažinti su juo.