Speigas, saulė, smogas šalia tavęs
kasdienybės kaukė – šydas sunkus,
žvilgsnis baltoje snaigėje skęs –
šiaurės vėjas blaškys lengvus pūkus.
Neklajosi jų sūkuriuose, nes širdies
dūžiai varpu skambės – prisiminimų
gijos panirs sniego kauburiuose –
mintys sustos prie pirmosios raidės...
Žvilgsniai krypsta į dangų, vilioja
tolybė ir amžina paslaptis jos tyloje,
žemiškas pasaulis – protų kūryba,
daugybės rankų – kam? Kas paskys?..
Ir tu mažą šapelį po šapelio nešei ten,
kaip skruzdės statančios sau buveinę,
dvasios stiprybei ir sielos ramybei rašei,
deja, tavo būtis virto šalta ledaine...
Už lango netikėta žiema ir saulė pargrįžta,
deja, troškimų riba jau neįveikiama –
tad kam saugot beprasmį gyvenimo dėsnį?..
2010 - 2021 m.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-03-05 10:14:08
Ramiai, be nusivylimo reikia priimti metų naštą, be skausmo ir širdgėlos atsisveikinti su jaunyste. Ugdyti sielos tvirtybę, kuri sunkiomis minutėmis galėtų apginti ir taptų skydu.
Vartotojas (-a): Girinukas Mi
Sukurta: 2021-03-04 21:54:47
Tikra prisiminimų banga, užplūsta.