inspiration – New kid in the town – eagles
 
Niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kada jis atsirado, kas pirmas jį pastebėjo ir panašiai, visi teigė visiškai prieštaringas versijas, nusikalbėta net ligi to, kad jo šviesūs plaukai yra nenatūralūs, arba kad jį paliko pravažiuojantys tėvai, tiesiog išmetė į gatvę, bet tada kur jis gyvena, atremdavo oponentai, juk gatvėje jis nemiega, niekas nėra jo pastebėjęs netvarkingo arba nesipraususio, o juk gyvenimas gatvėje žmones būtent tokiais ir paverčia, ar ne? Kai kurie apskritai abejojo, kad jis iš kažkur staiga atsirado, jie tvirtino, kad jis visą laiką čia buvo, vaikščiojo į darželį, paskui į mokyklą – nesąmonė, šaukė visažiniai, niekada jo čia nebuvo, būtume anksčiau pamatę, jis atėjo rudenį, ne, per Kalėdas, po Naujų, šaukė dar kiti, o aš tiksliai žinau – pavasarį, taip pavasarį, kartu su paukščiais, rėkė laiškininkas; gal gandras jį čia paliko? pasišiepė gastronomo vedėja, gal ir gandras, sutiko pašto tarnautojas, nesvarbu, bet anksčiau jo čia tikrai nebuvo, aš visus pažįstu, tai kur jis gyvena, užsipuolė paštininką gaisrinės viršininkas, su tokiais plaukais tikrai gaisrą sukels, bėgu patikrinti cisternas.
 
Žodžiu, jo pasirodymas tikrai nebuvo nepastebėtas, tik miesto žmonės nesutarė, kada ir kaip jis išdygo, tartum tai išvis galėjo būti svarbu, mąstė mokyklos direktorius, praeityje dėstęs universitete filosofiją ir puikavęsis profesoriaus vardu, į viską pratęs žvelgti iš filosofinio taško ir visame kame stengėsi įžiūrėti prasmę, taip jį išmokė praeities kolegos, kaip jis mėgo vadinti visus sokratus, kantus ir šopenhauerius.  Nepažįstamasis vieniem kėlė susižavėjimą, kitiems baimę, dar kiti nežinojo kaip reaguoti, bet abejingų buvo turbūt labai nedaug: gan atvirai susižavėjimą jam reiškė moksleivės ir ištekėjusios moterys, tėvai gi bijojo, kad jų dukterys gali būti pagadintos ir paliktos, vedę vyrai šlykštėjosi tobula jo išvaizda ir nevalingai užmezdavo akį į savo apsunkusius nuo alaus gėrimo pilvus bei apsičiupinėdavo viršugalvį, bijodami užčiuopti ragus,  LGBT visuomenė slapta tikėjosi, kad jis saviškis ir galėtų būti jų mesijas, vaikigaliai stengėsi įsidėmėti visas jo garderobo detales, o taip pat kopijavo  spyruokliuojančią jaunatvišką  eiseną, gestus ir mimiką.
                                               
                                                                    ***
Mero kabinete vyko posėdis, svarbiausias klausimas – pasiruošimas užtvankos atidarymui. Valdybos nariai nejaukiai muistėsi savo kėdėse, bandė žvilgčioti į telefonus, lyg ten galėtų išskaityti atsakymą, arba ieškojo akimis kažko po savo kojomis, ir nei vienas nedrįso pažvelgti į priešais sėdinčią miesto galvą. Meras gi žvelgė į susirinkusius ir galvojo, kokie gi vis tik menkystos šitie žmogeliai, kaip jiem rūpi tik išsaugoti postus, kuriuos užima, ir bijo parodyti mažiausią iniciatyvą, bijo apsijuokti, bijo nepataikyti, tapti paskalų herojais, juk po kiekvieno posėdžio mieste pasklinda koks nors naujas anekdotas apie vieną ar kitą miesto valdybos narį, apie tai, ką tas pasakė ir kaip jį sudirbo meras, ir panašiai. Taip, gal aš dažnai ir per stipriai užsipuolu, gal kitą kartą galima būtų ir švelniau viską išsakyti, bet, kita vertus, taikstytis su tuo bukumu, neryžtingumu ir taip toliau, tiesiog žodžių nėra, kad nors koks žmogus atsirastų, kurį galima būtų už kažką gerbti, mąstė meras, bet tuo metu tylą nutraukė vienas balselis: yra globos namuose viena senutė, vieniša, jos niekas nepasiges...

Netinka, suriko meras ir iškart pasigailėjo savo nesusivaldymo, čia užtvanka, o jūs – senutė, pabaigė jau ramesniu balsu.

Tada reiktų, šitą, ėmė mekenti gaisrinės viršininkas, nu šitą, su plaukais...

Kokiais plaukais, galite aiškiai dėstyti? pertraukė meras, nors puikiai, kaip ir visi, esantys kabinete, suprato, apie kokius plaukus kalbama, tiesą sakant, jis ir pats pirmiausiai apie jį pagalvojo, todėl taip aštriai ir sureagavo, kai kažkas leptelėjo apie senutę, tikrai juk visą laiką tik apie jį ir galvojau, geresnės kandidatūros nėra, dar gerai, kad ją pasiūliau ne aš, taip bus ramiau, jeigu kas.

Tas, naujas... tęsė savo mekenimą ugnies tramdytojas.

Taip. Tikrai. Mes visi taip galvojam.

Jis kaip tik.

Geras būtų pasirinkimas, iš visų pusių pylė savo nuomonę įsidrąsinę tarnautojai.

Jis ir dabar, ana, eina pro meriją, kažkas pripuolė prie lango.

Va va, tikrai kaip tik.

Vilką mini, vilkas čia.
 
Stop, suriko meras. Staiga kabinete visi nuščiuvo,  figūros, judėjusios link lango, sustingo, kaip kažkokiame vaikiškame žaidime, kai vedantysis duoda komandą sustoti, tapo tylu.

Kodėl jūs staiga užsipuolėte nepažįstamą ir neaišku iš kur atsiradusį jaunuolį, galima sakyti, dar vaiką, kiek jam metų, kas žinoma apie jį?
 
O kodėl jūs į mane žiūrite? nesutriko miesto policijos komisaras, jis vienintelis nepaisė mero ir buvo pakankamai chamiškas, kiek leido jo pareigos, taip pat palaikė neblogus santykius su miesto nusikalstamu pasauliu, todėl išsigąsti mero neturėjo priežasties. Mes nerenkame duomenų apie nenusikaltusius piliečius, jūs gi žinote, policija gerbia visuomenės narių privatumą, tyčiojosi komisaras, jei bus teismo sprendimas ir vaikinui bus inkriminuojama nusikalstama veika, tada taip, tada mūsų rankos atsiriš, o kol kas, atleiskite, gal jau galiu eiti, matau, kad vis tiek nieko esminio aš čia nepraleisiu.
 
Taip, eikite, suskubo meras, be jo bus ramiau, visi kiti sėdės kaip lapai, vėjo kedenami, tai yra drebės, nes kitų kėdės visapusiškai priklauso tik nuo mero malonės.
                                         
                                                               ***
Gatvėje buvo pilna žmonių, visi kažkur skubėjo, garsiai klegėjo, automobilių ratų gaudesys liejosi į bendrą miesto garsinį foną, kurį dar paįvairindavo, šunys, burkuojantys balandžiai, ir įsiklausyti į visą tą simfoniją jam be galo patiko. Net prisėdo iš malonumo prie pirmo pasitaikiusio suolelio. Prie jo iškart prisistatė keli balandžiai, bet pamatę, kad nieko negaus, vėl nutipeno į veją. Tikrai, gaila, kad nepasiėmiau batono. Dar kiek pasigrožėjęs aplinka, išsitraukė iš kuprinės knygą ir įniko skaityti. Knyga padėdavo išvengti smalsių žvilgčiojimų, kurie spėjo ganėtinai įkyrėti, atrodo, kad žmonės neturi daugiau ką veikti, tik spoksoti į mane.

Deja, įsijausti į skaitymą jam nepavyko, šalia prisėdo išvaizdus pražilęs vyriškis ir be ceremonijų žvilgtelėjo į knygos viršelį: Zaratustra? Neblogas skaitinys kiekvienam jaunam žmogui, galiu tik pagirti, o bendrai tai filosofija visomis prasmėmis yra mokslų motina, beje, aš dėsčiau anksčiau filosofiją universitete, tad tikrai galėčiau kada nors pasidalinti savo žiniomis ir apie Nyčę, ir kitus, jei tik bus įdomu, skambinkit, štai mano vizitinė, geros dienos. Ir nuėjo.

Jaunuolis buvo lengvai šokiruotas. Kur ten ligi skaitymo. Pakilo ir nuėjo į priešingą pusę.
                                              
                                                                ***
Tas vaikis neišėjo merui iš galvos, iš vienos pusės tai puiki kandidatūra užtvankai, iš kitos gi – jis visai tiktų jo dukrai, kuri greičiausiai yra vienmetė, jis, aišku, žino, kiek metų jo vienintelei, šešiolika, bet kiek tam berneliui, gali tik spėti ir jis spėja, kad jam irgi ne daugiau septyniolikos, o gal ir tie patys šešiolika, tai būtų išties puiki pora ir pridėtų daug pliusų mero pozicijai visuomenėje, nors ta pozicija ir taip pakankamai stipri arba stabili, bet tinkamas, gal net, teisingiau pasakius, įspūdingas žentas dar labiau padidintų jo paties vertę visuomenės akyse, nors ką ten jis, ne, jis rūpinasi ne savimi, jo paties likimas klostosi visai neblogai ir jaudintis dėl savęs jam nėra būdinga, bent taip jis visada stengiasi įtikinti save: pirma miesto reikalai, visuomenės interesai ir valstybės progresas, o tik paskui asmeninės ambicijos ir siekiai, kurie, beje, irgi susiję tik su miestelėnų gyvenimo gerinimu. Taip jis dažniausiai įtikinėjo save ir beveik visada jam tai pavykdavo, todėl labai piktinosi kitais, kurie abejingai žiūrėjo į savo pareigas, pašaukimą ir paprasčiausiai tingėdavo bei nusišalindavo nuo naudingos visuomenei veiklos, tokių jis ypatingai nekentė. Taigi, pora būtų tikrai nepakartojama ir tai ne tik to vaikigalio nuopelnas, velniai žino iš kur jis išdygo ir kuo jis vardu bei kas jo tėvai, gal net labiau jo dukra toje poroje tviskėtų savo grožiu, tuo jis neabejojo, nebuvo kam prilygti jo kūriniui, bet šalia to grožio turi atsirasti vertas partneris ir šis Naujas Vaikis Mieste, kaip mintyse jį vadino, būtų pats tinkamiausias pretendentas, kitų jam lygių jis kol kas nematė savo mieste, kur pažinojo beveik visus panašaus amžiaus bernelius, juk jau seniai nužiūrinėja sau kandidatą į žentus.
 
Bet, iš kitos pusės žiūrint, kaip miesto meras jis turi labiau galvoti apie miesto interesus, o ne apie savo dukters santuokos reikalus, kurie dar bus negreitai, gi užtvankos atidarymas jau kitą savaitę, ir tai ne tik miesto, tai, galima sakyti, viso regiono, o gal net ir valstybinės svarbos dalykas.
                                              
                                                           ***
Iš to vaikino ateityje galėtų išeiti galbūt visai neblogas filosofijos daktaras, jeigu  juo užsiimtų, pavyzdžiui, toks vykęs mokytojas, kokiu save laikė mokyklos direktorius, praeityje  nešiojęs garbingą profesoriaus vardą, nors ir šiandien buvo tokia tradicija dažniau kreiptis į jį pone profesoriau, nei mokyklos direktoriau, ir jis neprieštaravo šiai tradicijai, netgi pasistengė pamiršti, kad  būtent jis pačioje pradžioje per kai kuriuos kolegas paskleidė gandą, jog geriau būtų jį vadinti profesoriumi, nei direktoriumi, neva tai skatino jo įgimtas kuklumas, nes, būk tai, pareigos  vertė jį jaustis nejaukiai; tai štai, tas vaikinas yra nebloga medžiaga, iš kurios galima būtų nulipdyti pasišventusį mokslui vyrą, jeigu, žinoma, jo nesuvilios tas visas lėkštas ir blizgus pasaulis, kuriam, reikia prisipažinti, ir jis pats nebuvo abejingas, bet tai yra esamajame laike, jaunystėje tas visas blizgesys jo tikrai nedomino, jei gerai pamena, tuomet  jis buvo pasišventęs mokslui. Tai dabar jaunimas nori gauti viską iš karto, ir būtent dėl to ne vienas jo augintas daigelis vis pasukdavo arba į mediciną, arba teisę, nes, po teisybei, iš filosofijos labai neprasigyvensi, ir jis negalėjo jų smerkti, tik apgailestauti, ir kiekvieną kartą tikėtis, kad jau šis kartas tai tikrai bus laimingas, tad ir šiandienos susitikimas  įžiebė naują viltį. Tik pamanyk, skaito Nyčę!
                                                           ***
Ar sužinojai, kokią knygą jis ten skaito? Meras apsimestinai abejingai vartė darbo kalendorių ir neva ieškojo kažkokios svarbios nuorodos apie artimiausią susitikimą.

Buvo sunku įžiūrėti, jis vis judino knygą, be to, didžiąją dalį laiko buvo pasidėjęs ją ant kelių, pasakojo asmeninis vairuotojas.

Bet aš gi tau daviau gerus binoklius, kariniai, su jais erkes gali skaičiuoti už kilometro ropinėjančias žolėje.

Taigi, aš ir nesakau, kad nemačiau, tik tokios knygos nepažįstu, nesu girdėjęs, atleiskite, jei suklysiu pavadindamas, labai keistai skamba, todėl ir bijau, kad pulsite rėkti, jog kalbu nesąmones.

Kada gi aš ant tavęs rėkiau?

Jau dabar beveik rėkiate, užsidengė veidą rankomis vyras.

Gerai, sakyk.

Ar gali būti toks žodis Zalupustra? labai komiškai skamba.

Zaratustra, žioply neapsiskaitęs, nusiramino meras. Matai koks gudrutis, Nyčę studijuoja.

Aš netyčia, taip išėjo.

Lauk iš čia, suriko meras.

Na va, o sakė nerėkia.

Lauk, pakartojo.

Dingstu dingstu.

Nieko sau – Naujas Vaikis Mieste. NVM. NaViM arba Vanim. Taip, Vanim, tegul bus Vanimas. Vanimas, gerai skamba. Reiks jam naujus dokumentus paruošti Vanimas... pavardę vėliau sugalvosiu.
                                                          
                                                                       ***
Mieste jau sklandė kalbos apie galimą valdybos pasirinkimą, sprendimas nebuvo priimtas, tik pasvarstymai, kaip akcentavo meras, jis dar neapsisprendė ir bet kokia  informacija iš jo kabineto neturi nutekėti, bet kur tu sulaikysi vandenį, o juk gandai, tai kaip vanduo, prasismelkia pro visus plyšius, ir dabar jau visas miestas ūžė, kad štai toks jaunas ir gražus jaunuolis bus paaukotas užtvankai; vieni sakė, kad tai dar nenuspręsta, gal viskas pakryps visai kita linkme ir nereika čia iš musės daryti kažką didelio ir taip toliau, tipo, palaukime tikresnių žinių, kiti gi sakė, ko čia laukti, kol gražų vaikį numes nuo betono į upę, reiktų bent tėvų atsiklausti, o kur juos rasi, ar yra  tie tėvai, niekas jo niekada nematė  su kokiu nors suaugusiu ir apskritai su niekuo, jis neprieinamas, treti teigė, kad užtvanka toks svarbus projektas ir čia neužteks kokį benamį šunį ar  katę užkasti, reikia kažko ypatingo, o jei tas vaikis niekieno, tai kodėl nepaaukoti jo miesto ir gal net visos šalies gerovei, žodžiu, miestas virė, tik pats objektas kaip ir anksčiau vaikščiojo gatvėmis, parke prisėsdavo paskaityti, automate nusipirkdavo kavos ir bandelę, rimčiau valgant jo niekas nepastebėjo, taigi, gyveno ir neįtarė, koks likimas jam ruošiamas, tik atkreipė dėmesį, kad praeinantys žmonės atsigręžia į jį ir nulydi gailiu žvilgsniu, bet gal jam taip tik pasirodė, žmonės čia kažkokie visada rimti ir nuliūdę, tad nekreipė į jų nuotaikas dėmesio, labiau galvojo apie tai, ar nepaskambinti tam profesoriui, kurio kortelę turėjo, ir nepakalbėti apie šiuo metu skaitomas tiesas, profesorius tikrai galėtų jam daug ką paaiškinti.
                                                        
                                                                 ***
Bet profesorius nieko nenorėjo jam aiškinti, tik kvietė būtinai vakare būti prie geležinkelio stoties, jis nuvež jį į saugią vietą, bet kodėl, norėjo klausti vaikinas, tik profesorius neketino atsakinėti į jo klausimą, o tęsė toliau, jis pagyvens kurį laiką jo užmiesčio viloje, ten yra daug knygų, taip pat ir filosofinės krypties, tad laikas jam neprailgs, maistu bus pasirūpinta, gamta ir geras oras ten visuomet, tad geriau viską papasakos pakeliui.
                                                
                                                                ***
O meras kaip tik susitarė su policijos komisaru, nors ir labai nenorėjo kalbėti su juo, toks nemalonus tipas, bet ką gi, ko nepadarysi miesto gerovei, taigi, įteikė pareiškimą dėl bandymo išprievartauti jo dukrą, įtariamasis, o teisingiau, tikrai žinomas kėsintojasis tas naujas vaikis mieste, Vanimas, tai yra tikrasis vardas nežinomas, bet faktas tikras ir pareiškimą jis tuoj pat išsiųs faksu, o originalą ryt ryte pristatys kurjeris, svarbu, kad būtų sulaikytas nedelsiant, kol dar nedingo iš miesto, juk pagal pareiškimą jūs privalote suimti keturiasdešimt aštuonioms valandoms, ar ne? taip, privalome, tik jei gausime pareiškimą,

faksą jau siunčiu, ryt bus originalas, svarbu paskubėti,

gerai gerai, darysim, ką galim, siunčiu ekipažą, viskas, pranešiu, jei rasim,

aš lauksiu žinių.
                                                        
                                                                      ***
Komisaras, aišku, pirmiausia susisiekė su nusikalstamo pasaulio galva mieste ir nušvietė situaciją, aha, numykė galva, tai vistik jis sugalvojo, kaip prigriebti berniuką, gaila, žinoma, gražus vaikis, bet nemūsiškis, tad mes nesikišime, daryk, kaip jis nori,

o kur galėčiau jį rasti? užklausė komisaras, 

regis, neseniai buvo pastebėtas prie geležinkelio stoties, ir padėjo ragelį,

aišku, atsakė komisaras pypsinčiam signalui.
                                                    
                                                                  ***
Profesorius gal valandą slampinėjo po stotį ir aplink, prie jo kelis kartus prisistatė  suteneriai ir siūlė savo prekes, tada sumojo, kad susitikimui paskyrė žiauriai netinkamą vietą, tik iš kur jis galėjo žinoti, kad visame pasaulyje stoties rajonas pats nesaugiausias, juk jis tik filosofijos profesorius ir realus gyvenimas jam ne taip gerai žinomas, kaip knyginis.
Galų gale nuėjo į stoties policijos nuovadą.

Atleiskite, kreipėsi į budėtoją, aš ieškau vieno vaikino.

Gal jums geriau kreiptis į jo šeimininką, pajuokavo budintis, ten prie stoties jums gali pasiūlyti, kokį tik  panorėsite.

Ne, jūs nesupratot, mes buvome susitarę susitikti, bet jis neatėjo.

Gal apsigalvojo?

Gal, bet noriu būti tikras, kad jam nieko nenutiko, reikėjo išlikti ramiam, profesorius tą suprato, nors girdėjo kitų patalpoje buvusių policininkų replikas, kad vaikinas, tik pamanyk, neatėjo į pasimatymą, gal jis susirado kitą dėdulę, cha cha cha.

Po visų žvengimų ramiai paklausė, ar jūs galite padėti?

Žinoma, galime, pavardė?

Kieno?

Na, to, kurio jūs ieškote.

Aš nežinau, nepažįstu, ir tada visa nuovada tiesiog sprogo nuo juoko bangos, pats budėtojas irgi juokdamasis vargais negalais išspaudė: tada eikite ir susiraskite kitą.

Per kvatojimą susikalbeti buvo neįmanoma ir numojęs ranka išėjo laukan. Prie jo vėl prisistatė suteneris, iš jo galų gale sužinojo, kad jo ieškomas berniukas buvo suimtas policijos ekipažo ir išvežtas kažkur, čia jo nėra, bet galiu pasiūlyti kitą nemažiau žavų vaikį,

ačiū, nereikia.
                                                             ***
Atleiskit, kad vėl trukdau, komisaras stengėsi kalbėti laisvai, iš tikrųjų jam tai neblogai sekėsi, tik norėjau pranešti, kad tą vaikį sulaikėme, bet įdomus dalykas yra tas, kad juo domėjosi mūsų profesorius. Dabar turėčiau apie tai pranešti merui, bet, pagalvojau, jums bus irgi įdomu išgirsti.

Kas per profesorius? ach tas, ir kodėl jam parūpo tas berniukas?

Man tai irgi pasirodė keista. Meras tai dar suprantama, ieško aukos ir panašiai, bet profesorius?

Jis juk nevedęs, tiesa?

Taip, kiek žinau, atvyko čia be šeimos. Alio, alio, bet ragelis jau buvo numestas. Tas nusikalstamo pasaulio galva visai nesiskaito su manim, pagalvojo policijos galva, bet kita vertus, jis pastoviai gauna išmokas, kurios gerokai viršija valstybės mokamą atlyginimą, tad dėl to ir galima kažkiek pakęsti tokį nepagarbų elgesį, guodė save komisaras, ir tuoj pat perskambino merui.

Taip, tik žinokite juo domisi tas filosofas, ieškojo nuovadoje.

Filosofas? Gal jam galima būtų pripaišyti kažką panašaus į pedofiliją?

Gal ir galima, būtų žmogus, o straipsnį surasime, tik tam jums tektų padidinti finansavimą miesto policijai, ir savo ruožtu numetė ragelį.

Bet tuoj pat vėl turėjo atsiliepti, skambino tas, kuris mėtė ragelį. Komisaras nutarė šiek tiek atsikeršyti ir atsiliepė tik po ketvirto signalo. Informuok mane, kada meras aukos tą berniuką. Ir pypt pypt pypt. Ot velnias! Riebiai nusikeikė nusikaltėlių gaudytojas.
                                                          
                                                              ***
Profesorius niekaip negalėjo nurimti, ta mintis, kad jaunuolis gali būti paaukotas kažkokiai užtvankai, atrodė absurdiška ir kvepėjo viduramžiais, ar tai įmanoma šiais laikais? visgi jis yra girdėjęs kalbas, kad šiame mieste, atidarant objektus, kažkas būna paaukojamas, neva tai sena miesto tradicija, jis kaip naujas žmogus, žinoma, nėra prie to pratęs, bet nuolatiniai gyventojai tuo nesistebi, jiems tai gana normalu, aišku, žmonės tik išimtiniais atvejais būna užkasami arba įmūrijami į pastato sieną, kaip tai atsitiko pastačius Komiškąją operą, tada buvo paaukotas senas choristas, kuriam dėl ligos buvo likusios gal dvi savaitės gyventi, be to, jis jau buvo neveiksnus, tad vargu ar įmūrytas į vieną iš operos sienų, jis išleido kokį garsą, nors dėl viso pikto kelias dienas prie jos be perstojo ūžė ekskavatorius. Dar viena mirusi benamė, bent taip teigė medikai, buvo užkasta prie pastatytų sporto rūmų. Bet, aišku, visa tai galėjo būti ir iš piršto laužti gandai, nes jokių tikrų faktų apie tai nėra ir garsiai niekas šia tema nediskutuoja, tai tabu, tik tas vaiko dingimas filosofiškai žiūrint atrodo labai keistai, bet palaukim, gal ryt kas paaiškės.
                                                    
                                                                ***
Na, o dabar pats metas pakalbėti apie gamtą, autorius gauna daug priekaištų, kad jo tekstuose mažai arba visai nėra gamtos, lyg jo kūriniuose veiksmas vyksta tik ant asfalto ir betono. Tikrai taip nėra, gamta yra visur ir autorius, kaip ir daugelis kitų, neturi galimybės pabėgti nuo jos, net jei norėtų, o autorius net nenori, tiesiog gamta yra toks natūralus reiškinys, kad autorius mano, jog ji savaime  be aprašymų pati įsipaišo į veiksmą, tereikia tik užsiminti, kad pavyzdžiui, yra žiema, ir skaitytojas pats susikuria žiemos peizažą su sniego besmegeniais, mirštančiais iš bado paukšteliais ir taip toliau, todėl kai šiame tekste kažkurioje vietoje autorius paminėjo pavasarį, tai, savaime suprantama ir iš tolesnio veiksmo žymu, kad auga žolė, kad po teritoriją laisvai vaikštinėja balandžiai ir kita, bet jeigu yra toks primygtinis reikalavimas detalesnio aprašymo, tai prašau: taip, veiksmas, galima sakyti, nukeltas į pavasarį, vėlyvą pavasarį, besiribojantį su vasara, tai reiškia, kad medžių lapeliai jau prasiskleidę, daugelis jų netgi išleidę pumpurus, paukšteliai be proto klykia nesavais balsais, ir tai kartais net trukdo mūsų profesoriui susikaupti, kai jis skaito, tarkim, Seneką, dažnai tas paukščių keliamas triukšmas trunka visą parą, sakykim, vieni pradeda, kiti baigia ir taip be galo, kur čia pailsėsi žmogau, meras netgi ginasi nuo to balagano įjungdamas garsų ventiliatorių, kuris užgožia paukščius, tačiau kartu yra nepatogus, vedant posėdį arba bendraujant su žmonėmis ir kalbant telefonu, todėl kartais, kaip meras išsireiškia, ta gamta užknisa, ir jis labai pyksta, jei pamato kur iš grindinio plyšio išlendantį žolės daigelį, laiko tai baisia netvarka ir skiria asmenims, atsakingiems už ją, nuobaudas, tai taip yra su ta gamta, bet šiaip iš esmės ji niekam nemaišo, kitaip sakant, niekur nuo jos nedingsi, ir autorius irgi neįstengė nuo jos pabėgti, net galėtų pridėti papildomai, kad miestą puošė upė, ne vienas parkas ir skveras, o gėlių galima pamatyti kone prie kiekvieno namo. Tai gal tiek apie šio miesto gamtą, gal jos net yra daugiau, nei autorius pastebėjo, tačiau skaitytojas tegul labai jo nesmerkia, kiekvienas mato tiek, kiek nori matyti.
                                                            
                                                               ***
Po dviejų dienų į mokyklos direktoriaus telefoną atskriejo tokia žinutė:  Ateik šį vakarą prie užtvankos, gal rasi, ko ieškojai. Geriausia tau būtų išvis dingti, nes gali sulaukti bylos dėl pedo. Žinutė buvo nepasirašyta ir nerodė jokio atgalinio numerio. Direktorius pastebimai susijaudino, pavaduotoja, kuri aptarinėjo pasirengimo egzaminams temą, net paklausė: Jums negera, Jūs staiga išbalote? Ne, nieko, atleiskite, žinutė, kad mama paguldyta į ligoninę, jūs žinote, ji gyvena kitame mieste, gal galėtume baigti kitą dieną? Iš esmės aš su visais pasiūlymais sutinku, jūs gi geriau žinote egzaminų tvarką ir niuansus, darykite, kaip visada. Atleiskite. Ir išstūmė pavaduotoją iš kabineto.

Be abejonės, žinutė turėjo reikšti tą vaikiną, nieko kito jis nėra ieškojęs šiame mieste, ją galėjo parašyti arba tas suteneris arba niekas, nes policininkai net neišsiaiškino, ko jis ieško, nebent... nebent jie kažkam pranešė, bet kam ir kokia prasmė kažkam pranešinėti? Ir tas antras sakinys jį ypatingai išgąsdino. Turi dingti? Vadinasi, jo laukia rimti dalykai. Na, bet kokiu atveju, gerai, kad  jis laiku pasisakė apie mamą, todėl jeigu trumpam išvyks, niekas nepasiges, taip reikia ir padaryti, o paskui bus matyti, keistas miestas, nežinai, ko gali tikėtis.
                                               
                                                              ***
Kitą dieną vidurdienį viskas buvo paruošta užtvankos paleidimui, meras turėjo kišenėje tam reikalui nedideles žirkles, kuriomis perkirps juostą, gaisrinės viršininkas buvo suglumęs, niekaip negalėjo suprasti, negi taip niekas ir nebus paaukotas, kad užtvanka gyvuotų amžinai? Kita vertus, mero laikysena atrodė rami ir savimi pasitikinti, gal jis visgi užkasė kur nors netoliese kokį šunį, tik kodėl nepasidalino šia informacija su juo, anksčiau visada kartu aptardavo detales, dažniausiai jo žinyba ir atlikdavo šį nemalonų darbą, kodėl šį kartą viskas vyksta kitaip? kažkoks keistas tas miesto galva.
Meras gi atvirkščiai, nesijautė keistas, o priešingai – jautėsi viską teisingai padaręs miesto labui, net nugalėjęs pagundą pasilaikyti šį puikų bernioką vardu Vanimas savo dukrai ir dabar aukojantis jį didingam reikalui, koks nesavanaudiškumas, gaila, kad niekam negali atskleisti šitų vidinių kovų tarp pareigos ir egoizmo, žino tik komisaras, su kuriuo jie naktį atvežė miegantį vaikį ir įdėjo į tam reikalui užtvankos dugne įrengtą kriptą, kitaip tariant, savotišką sarkofagą, vaistai dar turėtų veikti ir vaikis greičiausiai miega, bet dėl viso pikto jis įsakė nuo pat ryto ant užtvankos viršaus groti miesto pučiamųjų orkestrui, tokia šventė, tad jeigu ir prabustų, jo riksmo bei daužymo į dangtį niekas negirdės, greičiau viską baigti ir paleisti vandenį, o tada tą kriptą gal atras tik po tūkstančio metų.

Pasakęs trumpą kalbą, per kurią, aišku, orkestras negrojo, todėl reikėjo būti labai lakoniškam, meras skubiai perkirpo juostelę ir priėjo prie medinės tvorelės iš viršaus pamatyti, kaip krenta vanduo, bet kas tai – kripta atidengta ir viduje nieko nėra, meras atsisuko į minią, ieškodamas akimis policijos komisaro, jis stovėjo netoliese, absoliučiai ramus ir įžūliai šypsojosi, ranka stvėrėsi už medinės tvorelės, ji pajudėjo užtvankos link, kartu atimdama atramą merui, gražiausiu kostiumu aprėdytas kūnas krito vienu metu su vandeniu, kuris milžiniška srove plūdo per atidarytus šliuzus, ir apačioje paslėpė savimi svarbiausią miesto žmogų.

Šventė pavyko kaip niekada, miestelėnai buvo labai sujaudinti tokiu miesto mero pasiaukojimu, koks netikėtumas, tai štai kodėl jis niekam nepasisakė, garsiausiai už visus šaukė gaisrinės viršininkas, aš vis laužiau galvą, ką jis sugalvojo, o čia matai, tai bent meras, kito tokio daugiau neturėsim, ir užtvanką nusprendė pavadinti jo vardu. Bet visuomenėje labiau paplito pavadinimas Mero užtvanka.

Profesorius kažkodėl daugiau nepasirodė mokykloje, o ir naujo vaikio mieste žmonės daugiau nepastebėjo.
                                                      
                                                                  ***
Gamta bujojo, prasidėjo vasara.