Tokia šventa tyla ir medžiai tokie tylūs,
Lyg saugotų tave kaip karžygiai nebylūs,
Kad nesudrumstų kas tylos ir jos lengvumo,
Kurį jauti tarsi palikęs nešulius už durų.
 
Kokia šventa tyla, kokia graži bendrystė,
Kokia jos artuma ir nuoširdi draugystė,
Kai abejonių vėl pilni, kai vėl širdis nešyla,
Tyloj surandam mes namus ir rūpesčiai nudyla.
 
Ji – gailestingoji sesuo, ji – gydantis balzamas,
Ji – kvepiantis sakais  žaliasis miško okeanas,
Sugrįžtame prie jo ir neriam į jo žalią tylą,
Ji glamonės, liūliuos taip švelniai, taip nebyliai.