Prabėgę metai  — nuotraukų šimtai.
Gimtoji žemė — vien gėlių laukai.
Ar tai juose man brėško ryto žaros?
Ar tai juos gyventi buvo gera?
 
Nevėžio krantuose —žilvičiai susipynę,
Bangelės virpesy — rami dangaus žydrynė,
Baltų ramunių lankos, žalia ievos šaka,
Turi laimingą sūnų, motule Lietuva.
 
Piliakalnių rimty žila tautos senovė.
Ilgai ilgai sustojęs ten svajoji:
Kaip būtų nuostabu jų karžygius matyti,
„Ačiū“ už šią žemę senoliams pasakyti.
 
Vartai kitus lapus, veidai jau šių laikų,
Tik, gaila, nesutikt išėjusių draugų.
Kur jie dabar, ar pasitiks mane?
Ar aplankys dar kart tiktai sapne?
 
Randi minias su vėliavų šilku,
Valstybines šventes, buvo gražu.
Meni kalbas į ateitį viltingą,
Bet kalbos kalbomis, esmė pradingo.
 
Vartai, randi, neatitraukt akių,
Nuo mylimų vaikaičių ir vaikų.
Tai jie, suteikę šilumą ir gilią prasmę,
Į ateitį tave per laiko upę neša.