Išbėgs žiema, varvekliais nulašės
Ir sniego kepures svies žemėn obelėlė.
Prie kelio pakrašty šalpusnis pražydės,
O kovas skelbs:
                           Pavasaris atėjo!
 
Ateis tikrai, ateis į žmonių širdis.
Ateis į veidus, žvelgiančias akis.
Ir šypsenos, kur, rodos, buvo dingę,
Šiltai šiltai vėl kiekvienam nušvis.
 
Be kaukių slepiančių, be nerimo šešėlių,
Be baimės susitikt, apsikabint,
Naujam gyvenimui atgimsim prisikėlę,
Žiedų žiedais Tėvynę padabint.
 
Tiktai išdrįst, tiktai savim tikėti,
Tikėti bočių, didvyrių tauta.
Ir savo žemę, kaip Motiną mylėti,
Vienintelė nuo Dievo ji skirta.
..............................................
Be kaukių slepiančių, be nerimo šešėlių,
Be baimės susitikt, apsikabint,
Naujam gyvenimui atgimsim prisikėlę,
Žiedų žiedais Tėvynę padabint.