„Žmogaus apnuoginta širdis“
Kokia jautri, kokia jautri!
Vagelėm skausmo išvagota.
Dievo arimas galbūt ji,
Poeto daliai dovanota.
 
Gimt poetu — nešt karštą žodį,
Nešt meilę, ją dalint žmonėm.
Ir savo krašto laukų grožį
Tarsi gėlėm papuošt dainom.
 
Iš kur tiek jausmo, išminties jaunystėj
Regėti vizijas kaip svajones,
Skęst trioletuose ir parašyti
Net kapų duobkasiui eiles!
 
Taip,
buvo vakaras, ne vien tik pilkas,
Žaibais kryžiavosi naktis,
Likimas staugė tarsi vilkas,
Kodėl skubėjo tąkart jis!
 
Žvaigždės nukrinta ir užgęsta,
Tokia, matyt, žvaigždžių lemtis.
Bet ji kita, lig šiol mums dega
„Žmogaus apnuoginta širdis“.