Kiekviena diena tokia šalta,
Kai rytais mąstau apie tave;
Už horizonto naujos aušros,
O aš tenoriu bėgti vis tolin,
Ieškodama kažko tykaus,
Bet siela rėkia, blaškosi viena –
Neleisk pavirsti vėjo sruoga.
 
Ar aš kada tave pamiršiu,
Ar lauksiu kito šalto ryto,
Saujoje laikydama tavo vardą?
Ir kai kaskart įkvėpiu oro,
Aš springstu degančiom mintim:
Tavęs jau niekad nebebus šalia –
Leisiu šerkšnui padabinti plaukus.
 
Į tavo delnus kris laiko dulkės,
O aš gersiu sielos skausmą –
Uždaryk mane vienišoj saloj,
Nes be tavęs nebus manęs
Ir kiekviena praleista minutė
Tarsi šaltas oro gurkšnis plaučiams –
Nieko nebeliko, nieko nejaučiu.
 
Ir kiekviena diena tokia šalta,
Kai rytais mąstau apie tave –
Kodėl tenoriu bėgti vis tolin?
Bet siela rėkia, blaškosi viena,
Nes vėjo sruoga, padabinta šerkšnu,
Mirė mano sužeistoj širdy –
Tavęs jau niekad nebebus šalia.