Kas mūsų laukia ateity, kokius sutiksime dar monstrus,
Ir kam geriau, kurie jau pasitiko mirtį, ar tiems, kurie jos
Vis dar laukia. Bandyti spėti nėra prasmės, nes vyksmas
Vyksta  iškalbingas, nieks neskaičiuoja jau sėkmės, nes
Nesėkmės dabar madingos. Kokia mada, tokia tvarka,
Nėra žinios, kas tas madas diktuoja ir lieka laisvės vis
Mažiau ir grožio, duonos, meilės ir visus kažkas eilėn
Rikiuoja. Vieni geresni už kitus, vieni pirmiau, kiti vėliau,
Ar lėtas žudymas atvers kam pagaliau akis, kad visą laiką
Mums meluoja ir gąsdina tai mirtimi, tai epidemija , pasaulio
Pabaiga ir nieks nedrįsta pasakyti, kad vyksta jau minties pandemija,
Kad žemė dėl to virsta negyvenama sala. Minties kryptis
Tiesiogiai proporcinga mūsų širdies krypčiai, į ką dabar
Ji nukreipta, į tai, kad mirtum tu ir kad tik aš išlikčiau,
Kieno tai velniška tvarka. Kur dingo dvasiški tėvai, kokias
Kovas dabar kovoją, ko  laukia Viešpats Dievas, kai velniai
Mūsų visas jėgas ir kūnus taip ėda ir maitoja. O jų visur
Tiek daug, jų pastatai aukšti, jų laipsniai patys aukščiausi,
Paklusta jiems visi, nors jie visus mus mausto. Neleisk
Jiems Dieve juoktis iš savęs, nes nebeliks ir tų, kurie
Tavim dar tiki, nenorim, kad Žemės planeta paliktų
Tiktai dykuma, kurioje kažkada svajojo, gyveno žmonės,
Nebuvo apvilti ir nuo tavęs atskirti. Padėk mums Viešpatie
Išlikti.