Kur dar kitur taip pasidžiaugt gali,
Jeigu ne čia, Raudondvario dvare?
Džiaugiesi senu parku, pilimi,
Prabilusia istorijos raide.
 
Bus vasara, neleis praeiti rožės,
Šimtai žiedų vilios pabūt prie jų.
Tik kur bežvelgsi, tau šypsosis gėlės,
Visa vaivorykšte dangaus spalvų.
 
Pačioj pily, jos iškilmingoj menėj,
Kiek daug porų prisiekia būt kartu.
Ir laimėj, ir nelaimėj nešti meilę,
Neužgesinti sujungtų širdžių.
 
Atvers muziejus praeities duris,
Iškils seni vardai Tiškevičiaus, Naujalio.
Akimirkai sugrįžta atmintis,
Kai pirmąkart Trispalvę viršum bokšto kelia.
 
Dabar ramu, balta žiemos tyla,
Bet liesis, liesis gausių švenčių, džiaugsmo upės.
Toli krantais Nevėžio sklis daina,
Dainuos žmogus po karantinų atsibudęs.
...............................................................
Užklydęs lengvas vėjas plaiksto brangų šilką,
Jame šviesi viltis — gyventi visad gera.
Sugrįš pavasaris, nuties jis žalią tiltą,
Ateikite, ateikite tada į dvarą.