Prisėdu ant laukiamojo suoliuko darbo biržos koridoriuje. Koridorius niekuo nesiskiria nuo kitų tokio tipo įstaigų koridorių. Palei žalsvas sienas šalia durų, driekiasi paprasti kieti suolai, ant jų sėdi įvairaus amžiaus ir lyties žmonės. Jauna mergiotė su auskarais nosyje, pagyvenęs vyras vėjo nugarintu grubiu veidu, prasigėrusio veido vyras su pajuodusiais paakiais, jaunuolis žiūrintis sau į batus tarsi ten būtu visa jo gyvenimo esmė, ryškiai išsidažiusi ponia su rėkiančiomis spalvos drabužiais ir didžiule nosimi ir plaukuotu apgamu ant jos. Girdisi negarsus šnabždesys. Pastebiu, kad daugelis kažkodėl šnairuoja į mano pusę su užuojauta. Neskubėdamas nuo gretimo suoliuko pakyla sunkiai nusakomo amžiaus vyras ir atsisėda šalia manęs. Nekreipiu į tai dėmesio. Maža kam ir kur reikia atsisėsti. Kadangi nemėgstu vėluoti, tai į susitikimą su konsultante, atėjau anksčiau nei reikėjo. Išsitraukiu savo skilusią planšetę ir atsidarau YouTube. Man patinka techninės naujovės. Pradedu naršyti, ieškodamas tai, ko dar nemačiau. Netikėtai pajuntu, kad kažkas mane labai atidžiai stebi. Pakeliu galvą ir pažvelgiu į tą pusę. Akimirksniu susiduriu su nepažįstamojo akimis.
- Kokio darbo ieškai, vaikine? - kreipiasi į mane, to žvilgsnio savininkas. Keistas sakyčiau jo balso tembras. Nuskambėjo taip - tarsi manes vienu metu paklaustu du balsai.
Pagaunu save galvojant, kad daug kas mane stebina tame nepažįstamam vyre. Jau nekalbant apie jo akis. Jos mane stebina ne todėl, kad labai įdėmiai į mane žiūri. Esu įpratęs prie tokių žvilgsnių. O todėl kad jos vienu metu juokiasi ir tuo pačiu - išlieka labai rimtos. Tokių dar nebuvau matęs. Nors pats vyriškis dėvi paprastais, tvarkingais drabužiais.
- Tai kad iš vaikino amžiaus senai išėjau. - nusijuokiu- Dabar aš vyrukas oho ho, - pasakau su ironiška šypsena.
Vyriškis irgi nusijuokia. Tačiau akis toliau išlieka rimtos. Baigęs juoktis pasiteirauja:
- Tai kaip atsitiko, kad toks vyrukas oho ho, ieško darbo? Juk ir darbas turėtų būti pagal tokį vyruką.
Surimtėju ir aš. Gūžtėliu pečiais.
-Žuvis ieško kur giliau, o žmogus kur geriau,-ištariu kaip galima abejingiau. - "Keistas tipas" - perbėga mintis per galvą.
- Ir ilgai ieškai? - toliau smalsauja
- Ne. Aš esu gana energingas ir greitai surandu,- atsakau savimi pasitikinčiu balsu. Nors viduje tikrai taip nesijaučiu, sėdėdamas šalia tokio tipo.
- Spėju ir greitai prarandate,- ironiška šypsenėlė pasirodo nepažįstamojo veide. Man susidaro vaizdas, kad jis kiaurai mane mato. Nors truputi ir užgauna jo žodžiai, bet stengiuosi to neparodyti.
- Ar jūs esate darbdavys, kuris ieško darbuotojo, užduodamas tokius standartinius klausimus? - ironiškai nusišypsau.
- Ir taip ir ne. - Jo veide atsiranda mįslinga šypsena.
Nustebau išgirdes tokį atsakimą. Atidžiau pažvelgiu į ji. Ką jis nori tuo pasakyti?
- Kaip tai suprasti? - nustebęs pasiteirauju.
- Galite pasirinkti ar dirbti tokį darbą, kuriuo nebegalėsite mesti. - pradeda pasakoti vyriškis - Už tai negausite pinigų, bet būsite tik pats pakankamai aprūpintas. Juo labiau, kaip pastebėjau - domitės naujomis technologijomis. O tai jau būtų kaip tik iš jūsų srities. Tačiau įsidėmėkite - ta technologija yra bandomojo pobūdžio ir priedo rizikinga.
Chmmm - susimąstau. "Bandomojo pobūdžio technika?? Reiškia - kažkoks prototipas. Rizikinga. Reiškia - kad mano saugumas nėra garantuotas. Tokio darbo negalėsiu mesti, tačiau jis aprūpins tik mane vieną... Rizikinga. Labai rizikinga. Nors ką aš prarandu? Iš esmės nieko. Gyvybę?" Jaučiu, kad mane tai intriguoja.
- O ar tas darbas kelia pavojų mano gyvybei? - pasiteirauju, kad galutinai apsispręsčiau.
- Tik tiek, kiek jį sukelsi pats.
- Na gerai. Aš sutinku. - Pasiryžtu tai keistai avantiūrai.
- Kodėl sutinki? - vyriškis klausiamai kilsteli viena antakį.
- Todėl, kad tai bus savotiškas nuotykis. - vėl gūžteliu pečiais - tai bus tarsi dar viena gyvenimo patirtis. Tam mes visi ir gyvename - kad įgautume gyvenimiškos patirties.
- O Tavęs negąsdina, kad tai bandomojo pobūdžio? - jis mąsliai ir tarsi kiaurai žvelgdamas į mane, pasiteirauja.
Mane prajuokina toks klausimas.
- Tai kad mes visi esame bandomieji triušiai šitoje sistemoje. - Nusijuokiu - Ant mūsų medicina bando savo vaistus. Valdžia eksperimentuoja su mūsų tariama laisve, tikrindama, iki kokio lygio sutinkame nusiristi ir negerbti savęs bei savo teisių. O darbdaviai - kiek mes pasiduosime paverčiami jų vergais ir taip toliau. Dabartiniai darbdaviai, yra ne kas kita kaip - progresuojantis vergvaldžiai.
Vyriškis linksmai nusikvatoja.
- Niekada nebūčiau pagalvojęs ,kad būsiu prilygintas su progresuojančiu vergvaldžiu. O tu drąsus, jeigu taip kalbi.
- O ko man bijoti? - ironiškai šypteliu.- Kad galiu netekti dar vieno pasiūlymo? Vienaip ar kitaip, aš jų vis tiek gausiu. Jeigu ne iš jūsų, tai iš kažkur kitur ir kitokių.
- Chmmm.... Susimąsto tas. - Man reikia pasitarti - Jis kelioms minutėm nutyla.
"Tikrai keistuolis" - perbėga per galvą ironiška mintis, tarsi nekviestas svečias.
- Mes sutinkame. - Staiga atgyja keistuolis ir ryžtingai ištiesia dešinę ranką, ant kuriuos pasimato masyvi plati apyrankė. Ji žaižaruoja kaip vaivorykštė visomis spalvomis. Susikertame. Pajaučiu tvirtą ranką. Bet kažkodėl vyras nepaleidžia mano rankos. Klausiamai pažvelgiu į jį.
- Nebijok, viskas bus gerai - išgirstu keista raminimą iš jo pusės.
Staiga apyrankė ant jo rankos sujuda tarsi gyvą. Viena jos dalis tarsi želė nuteka nuo rankos ant mano riešo ir apgaubia jį. Akinančiai žybteli, išsipučia ir sustingsta niekuo neišsiskirdama nuo savo pradininkės. Viskas įvyksta taip greitai, kad net nespėju sureaguoti. Vyras paleidžia mano ranką. Ta pačia akimirką pajaučiu skaudų dūrį į ranką. Negarsiai aiktelių. Pastebiu, kaip visi sužiūra į mano pusę. Skausmas po kitos akimirkos dingsta, tarsi net ne buvęs. Tariamas darbdavys atsistoja.
- Sek paskui mane. - griežtai įsako. Ir ramiau priduria. - Duosiu galutines instrukcijas.
Pažvelgiu į laikrodį. Iki susitikimo su konsultante dar turiu šiek tiek laiko. Nusprendžiu paklausyti ką man dar pasakys. Jeigu nepatiks, sugrįšiu atgal. Aplink mus pajuntu spengiančia tyla. Atsistoju. Pažvelgiu į žmones. Tie ima sukti nuo manęs akis. Atsigręžiu į vadovą ir pamatau tolstančią jo nugarą. Nuskubu jam iš paskos. Mes išeiname į lauką. Oras lauke buvo visai gražus. Savo karštais saulėtais pirštais glosto odą ir šiltu vėju atnešdama svaigu alyvų kvapą, kedena mano jau praplikusios galvos paskutinius plaukelius. Vasara pradeda įsibėgėti. Matau, kad paslaptingas darbdavys eina link suoliuko. Nedelsdamas nuseku jam iš paskos. Prieiname prie paprasto lauko suoliuko.
Atsisėdam šalia vienas kito.
- Taigi. - pradeda jis, tarsi tęsdamas savo pradėtą mintį - tavo pagrindinis darbas yra nepaklusti čia sukurtai sistemai ir sukurti naują sistemą. Tai yra, surasti patikimus žmones, kurie kaip ir tu, turės tokį požiūrį ir nebijos kažką keisti savo gyvenime. Tau visa kame padės šitas draugas ar draugė. Tai jau priklauso nuo tavo tolimesnio pasirinkimo. - Jis pirštu baksteli į mano apyrankę. Vis dar jaučiuosi kaip apdujęs po nuotykio su ta apyranke. O tas keistas darbdavis ne tik padarė keista dalyką, bet dabar kalba kaip koks revoliucionierius. Jis trumpam nutyla. Tarsi kažka įsiklauso. Linkteli man galva, tarsi atsakydamas į mano užduotą mintimis klausimą ir nusišypso.
- Taip. Aš ir esu revoliucionierius tam tikra prasme.
Po tokio jo pareiškimo netenku žado. Negi jis dar ir mintis mano skaito?! O jis tarsi nepastebėjęs man padaryto įspūdžio, toliau šneka neįprastus dalykus.
- Mano idėjos, tikslai bei technologija kurią gavai, tai pat yra revoliucinės. - tesi jis - O pavojai tavęs laukia tokie: Tai ką iš manęs dabar gavai, bandys sunaikinti tam tikra slapta valstybinė struktūrą, apie kuria dar ne esi girdėjęs. Tačiau žinok - jis pakelia piršta - Kad jeigu tave pagaus - su tavimi darys baisius nežmogiškus eksperimentus. Jiems nėra nieko švento. Todėl dabar atmink viena: Po to kai jau padarei šita pasirinkimą - Jis pirštu parodė į apyranke ant mano rankos - kelio tau atgal - jau nebėra. Tačiau - jis padrąsinamai nusišypsojo pamatęs mano išsigandusi žvilgsnį - Yra kitas kur kas geresnis kelias. Jeigu nori apie viską plačiau sužinoti, kai išsiskirsime - uždėk kairę ranką ant tos apyrankės. Paskui užsimerk ir mintyse pasisveikink su ja.
" Ką dar jis sugalvos?" - nepatikliai pažvelgiau į jį, kai mano išgąsti pakeitė . Tas pastebėjo mano nepatiklumą.
- Nežiūrėk taip į mane. - šyptelėjo supratęs mano nepatiklumą - Tai bus tavo pirmas darbas. Sakyčiau - lengviausias. Ir nedelsk tai padaryti. - ir patylėjęs pridūrė - dėl savo paties saugumo. Na sėkmės. - jis atsistoja ir mirkteli man - Jeigu kas nutiks pavojingo, prisimink, kad tu jau nesi vienišas. Tau visada savo laiku ateis pagalba. Tačiau ir pats turi pasirūpinti saugumu.
Tai pasakęs nusisuka, žengia porą žingsnių ir tiesiog ištirpsta ore. Mano akys iš nuostabos tapo kvadratinės. Man prireikia keleta minučių kad atsipeikėčiau. Įžnybiu sau į ranką kad įsitikinčiau ar nemiegu ir aiktelių. Skausmas išdidžiai pareiškė kad aš nemiegu. Tada prisimenu jo patarimą apie nedelsimą ir gresiančius pavojus. Apsidairau, ar nieko nėra aplink įtartino. Lik tai nesimato. Neskaitant pasišiaušusios katės, kuri į mane žiūri išplėstomis akimis. Susikaupiu. Neskubėdamas užsimerkiu ir uždedu ranką ant apyrankės. Galvoje tarsi kažkas spragtelėja ir aiškiai pamatau vaizdą, tarsi ir nebūčiau užsimerkęs. Tai primena tarsi kažkokį virtualu žaidimą - kai žiūri į kompiuterio ekraną. Viršutiniame dešiniame regėjimo kampe matosi kažkokia ore kabanti auksinės spalvos juostelė. Kairėje pusėje nuo viršaus iki apačios eilutė su nežinomais simboliais. Iš nuostabos mintyse ištariu: "Nu labas... Privažiavome". Po tų minčių, prieš pat mano akis išnyra trimatis veidas be lyties požymių. Sujuda jo lūpos ir galvoje aiškiai išgirstu šaltą, be emocijų klausimą: "Su kuo norite bendrauti? Su vyru ar moterimi? " Nustembu eilini karta. O koks skirtumas? Tačiau, man visada būdavo lengviau bendrauti ir surasti bendrą kalbą su moterimis, todėl automatiškai atsakiau: " Su moterimi". Viskas atrodo taip realiai, kad aš tai net pasakiau vienu metu mintyse ir garsiai. Trimatis veidas linkteli ir išnyksta. Po kelių akimirkų prieš akis iškyla moters vaizdas. Ji iš karto įsismelkia į mano širdį kaip kažkas artima, šilta ir miela. Tai nedidelio ūgio moteris. Matau, kaip jos tamsūs, smulkūs plaukai krenta kaskadomis ant gana grakščių šviesios kakavos spalvos odos pečių, o šokoladinės akys žvelgia dėmesingai, šiltai, su meilės ir juoko kibirkštimis.
- Gal nereikia, mielasis, garsiai to sakyti... - Kaip gražiausia muzika mano ausimis nuskamba jos balsas ir kaip šiltas vėjo gūsis - išgirstu šiltą bei kerintį juoką. Nuo jo tarsi apsalu ir iškvėpęs orą mintyse ištariu: "Žavingoji"...
Tas nuostabus vaizdelis vėl nusijuokia.
- Tu visas taip moteris pavadini vos jas išvydęs? - Jos akyse blyksteli nežymi ironijos kibirkštėlė. - Atsakyk mintyse. - priduria.
- Pažiūrėk į mano širdį ir ten rasi atsakymą į savo klausimą. - nepasimetu - Be to. Kuo tu iš tikrųjų esi vardu?
- Spėsiu ten atsižiūrėti. - Ji švelniai nusišypso. Ironijos kibirkštėlė jos akyse ištirpsta kaip nebuvus. - Taip ir vadink mane: Žavingoji. Aš dabar amžinai būsiu su tavimi. Ir tavimi rūpinsiuosi. - nutyla ir tiriamai žiūri man į akis - Tikiuosi tu kaip tikras vyras - sugebėsi visada mane išklausyti ir manimi pasirūpinti? - man tai nuskambėjo labai moteriškai ir rimtai. Pasijutau tarsi prie altoriaus. Kaip tikras vyras bučiau sprukęs taip priremtas prie sienos. Bet kai mane priremia prie sienos mano svajonių moteris - nesinori niekur sprukti.
- Na ir kaip Žavingoji tavimi nepasirūpinti... - Nusišypsau tiek lupomis tiek širdimi. Nes tu esi mano Žavingoji. Beje. Chm... Tikiuosi sugebėsi man paaiškinti kaip būtent tavimi turiu rūpintis?
Jos akyse sužibo humoro kibirkštėlės.
- Tuo tu nesirūpink mielasis. Viskas savaime paaiškės. O jeigu kas bus neaišku, pasakysiu. - ir pamerkia man akį subtiliai taip vos pastebimai... O dabar atsimerk ir eik namo.
Nusišypsojau ir atsimerkiau. Žavingosios nesimatė. Viskas kaip įprasta. Pasišiaušusi ir šnypšianti katė ant manes ir tas pats pasaulis kuris buvo prieš pora minučių. Pirma akimirka pasivaideno kad man prisisapnavo. Atrodė kad niekas nepasikeitė. Mintis vėl sugrįžo prie Jos... Pagalvojęs apie Žavingąja, pajuntu kaip viduje viskas sušyla... Atsistoju ir pasuku namo. Prieinu tetos namus, kur esu laikinai apsistojęs. artėjant prie namų pajuntu vidinį nerimą, kuris perauga į pavojaus jausmą. Tai toks jausmas, tarsi kažkas tave stebi iš tamsos. Ta jausmą puikiai žinau. Intuicija niekada nesiskųsdavau. Stabteliu ir atsargiai apsidairiau. Neskaitant autobusiuko už tamsintais stiklais, kieme nieko įtartino nematau.
Tačiau tas jausmas dėl to nesumažėjo. Įžengiu į daugiaaukščio koridorių. Įsiklausau. Nieko įtartino nesigirdi. Gūžteliu pats sau pečiais ir einu prie savo buto durų. Atsirakinu ir įžengiu į vidų. Viduje kaip visada, tamsu nors į akį durk. Automatiškai ištiesiu ranką link jungiklio. Netikėtai pajutau skausmingą dūrį į kaklą ir prarandu sąmonę. Nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės. Atsipeikėju. Atmerkiu akis ir apsidairau. Nesupratau, kaip čia atsidūriau. Tik matau: kad esu autobusiuke su už temdytais stiklais. Šalia manęs, ant sėdynių, įvairiomis pozom nuvirtę guli juodais kostiumais apsivilkę nepažįstami vyrai. Greitai mano atmintį pasiekia prisiminimai apie tai, kas įvyko per paskutinę valandą. Su siaubu suvokiu, kas jie tokie... Pasidaro viskas aišku. Reikia ko greičiau nešti iš čia savo mėsas. Pabandau pajudėti. Mano judesių niekas nevaržo. Apgraibom surandu autobusiuko durų rankeną ir įšoku lauk. Metu paskutinį žvilgsnį į pagrobėjus. Tie grėsmingai varto į mano pusę akis, tačiau nejuda ir nieko nesako. Matyti juos ištiko kažkoks paralyžius. Greitai užtrenkiu iš paskos duris. Nereikia, kad kas pamatytų ir pagalvotų kad aš juos nužudžiau. Suprantu: kad turiu labai mažai laiko iki jie atsigaus ir turiu kuo greičiau dingti iš tų namų. Puolu bėgti namo. Gerai kad jie manęs dar nespėjo kažkur išvežti. Įbėgu į laiptinę ir tyliai nusėlinu prie namų durų. Nes dar neaišku - ar jų ten neliko. Įsiklausau. Atrodo tylu. Atsargiai prieinu prie buto durų. Nuspaudžiu iš lėto rankeną ir patraukiu į save. Durys neužrakintos. Kaip įmanoma tyliau įžengiu į vidų. Atrodo, namuose viskas kaip po senovei. Tetos kambaryje, girdisi jos mėgstamas serialas. Tačiau, tarsi mano viduje, kažkas šaukia - kad paskubėčiau. Todėl giliai įkvepiu ir įžengiu į tetos kambarį. Matau, ji guli ant savo lovos ir verksmingu balsu, kažką aiškina savo vienai draugei, per telefoną. Tarsi mane pajutusi - atsigręžia. Jos veide pamatau ašarų ir baimės pėdsakus.
- Tave jau išgydė? - silpnu balsu ji pralemena savo bedante burna. Jos akyse matau viltį ir baimę.
- Nuo ko? - Pabandžiau apsimesti, kad nieko neįvyko.
- Nuo vaivorykštinio maro.
Mane suima juokas. Nusikvatoju. Ji krūpteli. Suimu save į nagą ir ramiu balsu, žvelgdamas jai į akis paklausiu:
- Ir tu tiki tomis nesąmonėmis? - ir tuo metu, įkyrus uodas atskridęs neaišku iš kur, įžūliai nutūpia man ant žando. Automatiškai ranka plekštelėju sau per dešinį skruostą. Nuo jaunystės nekenčiu uodų. O jie matyt - mane labai myli, kad net bute sugeba mane susirasti.
- O kas čia pas tave ant rankos tada?! - ji sušunka ir baksteli pirštu į mano apyrankę.
Matau kad ji gana smarkiai įbauginta. Akys išplėstos, o juose matosi įtarumas ir baimė.
- Teta... - bandau jai paaiškinti kuo ramesniu balsu
- Nieko nenoriu girdėti vaikeli. - ji mane pertraukia įtemptu balsu - Tu man buvai kaip sūnus. Todėl, susirink savo daiktus ir eik iš mano namų. Nenoriu ir aš tuo apsikrėsti. - Ji pilnomis siaubo akimis, įsisiurbia ant mano dešinės rankos esančią apyrankę.
Na svarbu jai viskas gerai. Puikiai suprantu, kaip išgąsdinta ta miela senutė. Tai pat žinau, kad visiškai neturiu laiko pasiaiškinimams. Todėl paskubomis nusiimu nuo lentynos savo mylimą mėlyną juodą kalnų kuprinę. Į atskirą jos kišenėlę sužeriu visus laikytus ant palanges pusbrangius akmenis. Su jais aš dažnai keliauju. Greitai supakuoju laktopą su visais priedais į jam skirta rankine. Į šonine kišenėlę susimetu visus būtinus dokumentus. Į kuprine įsimetu naujus darbinius tvirtus batus. Nes neaišku kokie keliai mane laukia. Iš lentynos vienu mostu pasiimu visus apatinius drabužius ir nušveičiu į kuprinės gelmes. Ten pat tuoj nukeliauja trejetą marškinių, pora megztiniu ir džinsiniu kelnių. Ant viršaus įdedu savo mylima geltona plona ir minkšta paklotėlį. Į kita kuprines kišene susižeriu kelioninius vaistus įvairiems gyvenimo atvejams ir savo vyriška kosmetika. Maža kas. Nuo kitos lentynos nusikeliu savo keturviete palapine su miegmaišiu. Liūdnu žvilgsniu atsisveikinu su savo mažu kambarėliu ir atsidarau kambario langą.
Pro ji, ant žemės numetu kuprine su palapine ir miegmaišiu. Gerai kad gyvenu tik pirmam aukšte. Tad, pasiėmęs rankinę su laktopu, iššoku pro langą. Pro duris eiti nerizikuoju. Toje pusėje stovi grėsmingas autobusiukas. Ant pečių užsimetu kuprinę. Pasitaisau jos diržus ir nuo žemės pasiimu likusius daiktus. Bute už lango pasigirsta tetutės šauksmai ir vyrų riksmai. Puolu bėgti per pievą, kuri auga po mano langais. Pieva baigiasi, atsargiai nusileidžiu žemyn nuo kalniuko. Perbėgu gražiomis plytelėmis grįstą miesto šaligatvį ir nužvelgiu gatvės puses. Mašinų nesimato. Drąsiai puolu bėgti per gatvę. Kai tik pasiekiu kitą gatvės pusę, išgirstu cypiančius stabdžius. Pasuku galvą į tą kryptimi. Autobusiukas tamsintais stiklais, padaręs gerą driftą po posūkio, ėmė lėkti į mano pusę. Pasijaučiu, tarsi man išdygo sparnai. Net nepajuntu, kaip užlekiu į kalniuką, kuris buvo kitoje kelio pusėje. Kas įvyko paskui - buvo sunku paaiškinti. Autobusiukas pralėkė pro šalį visu greičiu. Nusileido nuo kalno ir staiga kirtes šaligatvį - nulėkė kažkur į šoną. Išgirdau klyksmus ir dūžtančios mašinos garsą. Supratau, kad vėl gavau truputį laiko atitrūkti nuo persekiotojų. Nors esu gerokai apsikrovęs, bet kaip vėjas įlekiu gilyn į parką, kuris yra šalia mano namų. Viena ausimi girdžių, kaip nuo gatvės pusės pasigirsta policijos ir greitosios pagalbos sirenos. Jau esu matęs serialus, kaip su šunimis suranda bėglius, todėl laiko negaištu. Pribėgu prie upelio, kuris teka iš parko tvenkinio. Įbrendu į vandenį ir nužingsniuoju žemyn. Žinau kad vilties mažai - bet nesiruošiu pasiduoti. Nors kojos mirksta jau koki pusvalandį, nedidelis miestelis kuriame iki šiol gyvenau, gana greitai pasilieka tolumoje. Ten liko jaukūs tetos namai ir miesto šurmulys. Viduje atsiranda gerai žinomas jausmas - nostalgija. Pastebiu, kaip upelis po truputį gilėja ir platėja. Kojos pradeda slidinėti dugnu. Tampa ne saugu taip toliau keliauti. Išlipu ant kranto. Einu toliau palei upelį, kuris jau pavirto į maža upe. Netrukus prieinu tikrai didelę upę. Bet galiu eiti tik pasroviui, ir dar toliau nuo miesto. Atsidūstu. Nieko nepadarysi. Matau kad palei upe, nėra jokio takelio ar kelio. Ka gi. Teks eiti per atvirus laukus. Nors tai ir pavojinga. Nes būsiu gerai matomas keleivis. Bet tikiuosi: kad man pasiseks ir niekam neužklius mano vieniša figūra. Pradedu eiti palei upę, kuri ramiai teka pro laukus. Batai permirkę, garsiai šliuksi. Kažkur cirpia žiogai, o šiltas vėjas siūbuoja paaugusių rugių lauką, atnešdamas laukiniu gėlių kvapus. Trumpam pažvelgiu į viršų. Matau kaip dangumi ramiai plaukia balti debesys, kartais uždengdami saulę. Pažvelgiu į kaire. Matosi kaip kitame upės krante tęsiasi miškas. Kad nebūtų nuobodu eiti, prisiliečiu prie apyrankes ir užsimerkiu. Iš karto pasirodo jau pažįstamas vaizdas. Tačiau Žavingoji atrodo kažkokia pavargusi. Nors stengiasi pasirodyti budri.
- Pasiilgai manęs, mielasis? - ji silpnai šypteli.
- Labas, mano akių džiaugsme. - nudžiungu ją vėl pamatęs.
- Matau, tu nekaip jautiesi. Kas nutiko, mano stebukle?
- Oho, kaip čiulbi - sukikena mano stebuklas. - Mane išsekino tai, kad kai tave užpuolė vyrai juodais drabužiais, aš turėjau ne tik neutralizuoti tau suleistus vaistus, bet ir kuriam laikui juos paralyžiuoti, kad spėtum pabėgti.
- Oho. - apstulbstu. - O aš spėliojau, ko jie taip guli ir kas iš viso nutiko.
- Čiulbuonėli tu mano mielas - kuo švelniau ji ištaria. - Mes esame dabar nedalomi. Tavo stiprybė slypi manyje - o mano tavyje.
- O tai kaip tu juos, mano antroji pusele, paralyžiavai? Va šito niekaip negaliu suprasti. - papurtau galvą.
- Ar esi girdėjęs apie kvantine mechanika? - jos veide pasirodo paslaptinga šypsenėlė
- Be abejonės, domėjausi ja. Tai mažai ištyrinėta sritis dabartiniame moksliniame pasaulyje.
- Teisingai. Tačiau. - ji trumpam, mįslingai nutyla ir minutę tyrinėja mano veidą, tarsi jame kažko ieškotų - Tos technologijos, su kuriomis mudu esame susiję, lenkia dabartinio pasaulio technologinį lygį... - padaro nedidele pauzę - ...mažiausiai pora milijonų metų.
Iš nustebimo net sustoju. Ji nusijuokia iš mano reakcijos.
- Tau dar daug teks apie tai sužinoti savu laiku. - šelmiškai ji man mirkteli.
Taip įsitraukiau į tą įdomų pokalbį su ja, kad net nepamatau, kaip aplink mane gamta po truputi keičiasi. Kad jau pasibaigė laukai, o mano kojos paliečia miško samanas. Pakvimpa viskas aplinkui miško kvapais. Skamba kažkur paukščių čiulbesys. Miškas man visada patiko. Tik jame nepatinka uodai. Todėl sustoju. Nusilenkiu miškui ir mintyse pagarbiai kreipiuosi į jo dvasią, prašydamas mane pagloboti ir apsaugoti nuo jo vaikų - uodų. Pajuntu, kaip miško dvasia mane išklauso ir palaimina. Miesto žmogui tokios mano mintis gali pasirodyti kvailos, bet tie sutvėrimai manęs nebeliečia. Todėl ramiai einu toliau. Netrukus iš nuovargio pradėjau nejausti kojų. Sustoju. Apsidairau. Šalia kranto guli didelis juodas akmuo, visas žaižaruojantis. Prieinu arčiau ir pasilenkiu kad geriau įsižiūrėčiau jo paviršių.
Matau kad jame yra daug žėručio. Pamenu, kad kažkur skaičiau, jog iki XIX amžiaus, dideli žėručio kristalai buvo gana reti ir brangūs dėl ribotos pasiūlos Europoje. Kaina krito, kai dideli klodai Afrikoje ir Pietų Amerikoje buvo atrasti ir pradėti eksploatuoti devyniolikto amžiaus pradžioje. Atsižiūrėjęs atsisėdu ant jo. Akmuo saulės įšildytas maloniai karštas. Nusimetu nuo pečių kuprinę, šalia pasidedu miegmaišį su palapine. Jaučiu, kaip kojas maudžia nuo ilgo ėjimo. Seniai tiek daug vaikščiojau. Ypač taip apsikrovęs. Užmerkiu akis ir įkvepiu giliai miško oro. Jaučiu kaip atsipalaiduoja įtempti iki skausmo raumenis. Veidu slenka šilti saulės spinduliai. Diena eina vakarop. Viduje gimsta noras vėl pamatyti Ja. Neatsimerkęs, ramiai uždedu ranką ant apyrankes. Kaip ir pirma karta, viskas vyksta tai pat. Tik vietoje trimačio veido, viso ūgiu stovi Laukia manęs... Manęs! Tokia gražuolė ir manęs laukia! Nesvarbu, kad nereali. Svarbu kad dabar jau nebusiu vienas...
- Na, ačiū... - Jos veide pasirodo drovi šypsena. - Tu esi šaunuolis, kad parodei tiek ryžto ir drąsos.
- Tikiuosi, kad mano drąsa ir ryžtas duos vaisių. Nes jeigu jie paleis šunis į trasą, nelabai aš turėsiu šansų. - ironiškai mintyse šypteliu.
- Nesijaudink. Aš mūsų saugumu jau pasirūpinau. - Ji nusijuokia.
Tarsi patvirtindamas mano būgštavimus, tolumoje iš kur atėjau, pasigirsta šunų lojimas. Jis artėja. Po akimirkos išgirstu ir kaip artėja keistas garsas iš priešingos upės pusės. Pažvelgiu į ta pusę. Netrukus iš upės posūkio išnyra neįprastos formos kateris. Jis ryžtingai pasuka į mano pusę.
Pašoku ant kojų. Mintyse ruošiuosi kovai, apgalvodamas kokiais koviniais pratimais ginsiuosi. Esu tikras, kad lengvai nepasiduosiu. Niekas nedrįs mane išskirti su Žavingąja... Nuėmiau ranka nuo apyrankes, bet neatsimerkiu. Noriu kuo ilgiau matyti savo gyvenimo palydovę. Ta, tarsi tai pajutus, žengia link manęs ir ištiesus ranką uždeda man ant peties. Pajutau jos pirma prisilietimą. Visa tai pasirodo taip realiai, kad net atsimerkiu. Matau, kad ta keista transporto priemonė jau visai šalia manęs. Joje sėdi jauna, liekna moteris ir rimtas stambus vyras. Moteris man pamoja ranka. Ant jos riešo, sužimba toks pats daiktas, koks ir ant mano yra. Supratau. Tai savi.
- Greičiau šok pas mus! - šūkteli ji man.
Nedelsdamas sumetu savo daiktus pas juos ir pats iššoku į vidų. Atsisėdu į laisvą vietą šalia moters. Nužvelgiu savo gelbėtojus. Vyras dėvi juodą odinę uniformą, su tamsiai mėlynais antpečiais, per kurios vidurį eina šviesiai žydra juostelė. Matosi tris raudonos žvaigždutės. "Negi rusai" - šmėstėli mintis. Nužvelgiu jo palydovę. Ji irgi tai pat apsirengusi, tik antpečiai kitokie. Šviesiai žydras stačiakampis įrėmintas auksiniu rėmeliu, o jo skirtinguose kampuose, puikuojasi du sidabriniai, penkialapiai dobilai. "Kur aš mačiau tokius antpečius?" susimasčiau bandydamas prisiminti. Tačiau, toliau viska atidžiai stebiu. Mane stebina ir tai, kad pats kateris, nors viduje atrodo tiesiog futuristiškai yra kur kas talpesnis, nei žvelgiant iš išorės. Priekiniame katerio valdymo panelyje, nesimato jokių papildomų prietaisų. Tik vairalazdę, kokia būna lėktuvuose, ramiai kapitonas laiko. Ant jo rankos žiba jau pažįstama apyrankė. Kol žvalgiausi kateris atsitraukė nuo kranto ir pasuko nosį į ta puse iš kuriuos atplaukė. Staiga išgirstu kaip katerio gale pasikeičia ūžesys. Atsigręžiu. Kažkas katerio paviršiuje spragteli. Matau, kaip kažkokia jo dalis pasislenka atgal, atverdama nedideli plyšį iš kurio išlenda spoileris. Man pasidaro juokinga. Čia ne mašina - tai kam jo reikia? Po keliu akimirkų, virš salono kur mes sėdime, atsiranda beveik skaidri plėvelė. Kuri mus aklinai uždengia tarsi mini kupolas. Tolumoje nuaidi šūviai. Girdžių kaip kulkos atšoka nuo mūsų katerio. Tas netikėtai pasvyra į priekį ir neria gilyn. Vos spėju įsitverti į kėdės ranktūrius. Mane apstulbina gelbėtojų reakcija. Kapitonas pažvelgia į mane. Jo veide matau ironiška šypsenėle. Pasigirsta tilus merginos kikenimas..