Jeigu mūsų dienomis gyventų Mikelandželas,
Kokį Dovydą jis sukurtų, kaip finansininką,
Verslininką, kaip kino žvaigždę ar išgyvenimo
Ir išlikimo randais paženklintą vyro kūną ir veidą.
Praretėję plaukai, paakiuose daug raukšlių, pavargusios
Akys, kuriose  daug nepasitikėjimo  ir pykčio. Ir vis ieškančio
Ir nerandančio savo antros pusės, kuri nors kiek padėtų
Nešti gyvenimo kryžių, o ne pati dar ant jo užliptų ir jį pasunkintų.
Mūsų dienų vyrai, tai tarsi rūpintojėliai  pakelėse, laukiantys ir
Maldos ir išmaldos. Bijantys ir nedrįstantys būti gerais, mylinčiais
Ir mylimais, nes tiek nedaug dvasios paliko tame žodyje – Meilė.
Jeigu mūsų dienomis gyventų Botičelis, kokią mūsų dienų Venerą
Nutapytų, su priklijuotom blakstienom, su papūstom lūpom,
Dirbtine krūtine ir lyg kiaulės pūslė išdidintomis sėdmenimis.
O gal išsitaršiusiais plaukais, nusėtą mėlynėmis kūną ir veidą,
Pragertomis akimis ir atsiduodančią pirmam pasitaikiusiam.
Tačiau kokioje padėtyje bebūtum, moterų dalia panaši, kai
Su mažais vaikais  išmetama į gatvę, koks skirtumas, ar  tu
Gražuolė, ar šiaip eilinė moteris. Ne veltui liaudyje yra toks
Posakis, kad prasčiausios mergos ir geriausios moters gyvenimai
Lyginas. Šiuolaikinė civilizacija prigamino tiek daug pigių ir
Nekokybiškų pakaitalų, kurie ne tik nepagražina, bet sudarko ir
Žmogų ir mūsų gyvenimus. Besiekdami tobulumo, įkrentame
Į depresijas, pasigaunam nepagydomas ligas, prarandam gyvenimo
Ir meilės skonį, nes tobulumui nėra ribų, žmogaus troškimams
Nėra ribų ir tas iš amžių atėjęs besaikis noras viską valdyti ir tapti
Dievais. Tačiau žinome, kad yra vienas Dievas, kad  mes esame jo
Kūriniai ir mūsų protas ir rankos niekada neprilygs jo genelumui,
Jo besąlygiškai meilei ir jam svarbus yra ir mūsų kūnas ir siela.
Pasitikėkim juo ir Jis padarys mus gražius ir protingus, nuoširdžius
Mylinčius ir atleidžiančius, nesiblaškančius ir nesipykstančius, taikius
Ir atjaučiančius. Taisykim ir ištiesinkim vidiniam grožiui kelius, be jo
Visa kita  yra niekai, be jo negalimas atgimimas, nei gerovės valstybė.