Gyvenimo labirintuose paklydau.
Neprasidėjus, pasibaigė diena
Kur dingo valandos, minutės?...
Nors skubėjau, – diena tuščia:
Neparašiau pradėto laiško,
Reikėjo, bet neatsiprašiau
Pamaniau – bus dar laiko;
Dabar gyventi reikia sau...
Galvoje tuščia, it Eglės rėty,
Geležinės replės sielą spaudžia,
Batai pilni vinių, skylėti...
Mano širdis prie tavęs glaudžias,
Traukinio bėgiais ji skuba,
Bėgiai aštrūs gaudžia.
Aš nežinau kur tavo uostas,
Kokiais laivais į jį nuplaukti...
Prisiekiu – būsiu tavo,
Nors šimtmečius tektų laukti...
<>
Tu buvai ir likai tik –
Miražas...