Tai amžinas pavasaris, kada glamonių šiltas spindulys
Išlaisvina mane iš nėrinių baltos pusnies,
Tačiau ne kūnas nuogas prieš tave - visa visa esybė.
Tu tirpsmą mano gerdamas bendru sulotekiu gėries
Ir paskutinis atsargumo ižas it ledokšnis išslydė.
Paplūdo gyvastis, išnešdama lkytis,
Numesdama suplėšytus lukštus, atodairą, kur varžė,
Kai žodžių stinga šiai ekstazei išsakyt - 
Pasklinda aimanos, dejonės ir garsai bevardžiai.
Tik tu ir aš... tik aš ir tu...
Dabar jau amžinas šis gyvo kraujo mazgas.
Rasoju raustanti pusnyne nėrinių,
Klausaus, kaip tavo tvinksniai lyg drugeliai plazda.