Ko žemai, taip žemai nulinkai,
Kad viršūnė žemelę bučiuoja?
Čia tik sniego šlapi patalai,
Dangaus snaigės, matyt, ašaroja.
 
Sodinau, o mintyse mačiau
Tris žaliuojančius, šlamančius beržus,
Kurie auga kaskart vis aukščiau,
Tarsi broliai vienodi ir gražūs.
 
Dar prie jų ąžuolėlis ir eglė,
Gi toliau trys šermukšniai ir ievos,
Lyg tekėt besirengiančios sesės,
Gegužėj baltas drobes ištiesia.
 
Tai galvojau – bus medžių šeima,
Palaikyt vienas kitą galės,
Stūgaus vėjai ar gąsdins audra,
Viską viską kartu nugalės.
 
O dabar, net baugu pagalvot,
Gal ir jie naujai madai pakluso?
Nebeliko vieningos šeimos,
Pasiliko šioks toks namų ūkis.
 
Pakilk, palinkęs berželi, pakilki.
Pakelk viršūnėlę aukštai.
Tik būkite broliais, būkit vieningi,
Užaukit gražiausiais beržais.