Patižęs sniegas pančioja žingsnius,
Ėjimas vargina ir jėgos greitai senka.
Ar tu beįžvelgi pradžias visų pradžių,
Kai žvilgsnis blausiasi ir vėsta tavo rankos?
Kai jaukias sąmonė ir atskaitos nėra,
Tik būto laiko pabira dėlionė,
Kada be atsako tylus, gailus Už Ką? 
Geidi būties labiau, nei alksti duonos.
Senatvė aižėja ir peršti troškuliais,
Kai nėr jėgų pasemt bent vieną gyvą lašą.
Nusišypsai, išgirdęs paryčiais,
Kaip tirpsmo vandenys nuo stogo garsiai laša.
Ak, jau atodrėkis... Įsižiebia viltis
Po kojom jaust žalius šilkus dirvono.
Kol kas  laukai balti neišbristi.
Maldauji alkio, ne kasdienės duonos.