Myli, nemyli, myli, nemyli
Ir vėl tyli, verkia širdis  nebyli,
Kažkas pavogė, atskyrė, uždėjo
Akmenį ir negali niekaip nuristi.
Liko tik vienas irklas, valtis sukasi
Ir negali pajudėti iš vietos, niekas
Net lazdos pamėtėti negali. Kaip
Atlaikyti, sustabdyti srovę, kuri
Neša į kitą krantą skęstantį, bet
Nežinantį, kad skęsta, nes prieš
Mirtį žmogui aptemsta sąmonė.
Bėgti jo gelbėti, bet pats gali nuskęsti.
Bėgioti aplink, rautis plaukus ir
Skandint save ašarose pasislėpus
Kamputyje, bausti  patį save.
Ieškoti priežasties, o jos gal visai
Ir nebuvo. Buvo tik noras atrodyti
Šiuolaikišku, tačiau laikai kečiasi
Taip greitai, noras būti populiariu
Ir matomu, tačiau visuomet atsiranda
Populiaresnių ir žinomesnių. Noras
Atrodyti jaunesniu, tačiau jau senatvė
Slenkstį mina ir lieka tik prisiminimai,
Kirmagraužos ir labirintai ir jame paklydusi
Tavo antra pusė. Belieka melstis už jį,
Kad surastų išėjimo duris, o ne taptų
Benamiu šuneliu, laukiančio iš gailesčio
Numesto apgraužto kaulo. Todėl stokis
Laivo vidury kaip kelrodė burė, sulauk
Palankaus vėjo ir grįžk į namus, kur tiek
Daug buvo visko ir patikėk gyvenimas ir
Dievas yra palankus nuskriaustiems ir
Pažemintiems. Šviesa visuomet nugali 
Tamsą, būk šviesos žmogumi,nekeršyk 
 Ir atleisk.