Tebūnie šviesu, tarė žiema ir nukrito uždanga pilka,
Išryškėjo kontūrai naujos dienos ir jos veido baltuma,
Išryškėjo kontūrai žmogaus, sėdinčio šviesiam lange,
Raitėsi lyg dūmas jo balta malda, kilo ir viliojo aukštuma.
 
Ašaros spindėjo akyse, saulė ridinėjos jo delnuos,
Ji lengvutė aukso karieta kilo tai pirmyn, tai atgalios,
Gal dėkojo, kad tokia graži žiema, kad tokia ramybė ir taika,
Kad dar gyvas, kad gyva mintis, kad mirtis aplenkia jo duris.
 
Gal ilgėjos mylinčių širdžių, pats mylėjo, laukė valandos,
Kada jausmas protą nugalės ir sulauks pasaulis atgailos,
Kada visos sienos ir barjerai grius ir išlaisvins žmogų iš kančios,
Prasikals šakelė iš sužeisto liemens, vėl žaliuos vėl džiaugsis vėl linguos.