Šypsokis, kada saulė danguje,
kada snaigės liečia skruostus –
širdis nerimsta viduje – nurims,
kada suglausi bluostus...

Džiaukis, kol dar neužmigo –
kartoja laiko ritmą – pavargus
nueitas kelias paliko užmarštyje,
neužbaigti darbai nėra svarbūs.

Ir širdies liepsna užgesus,
lyg prigesęs laužas naktyje,
gal nuo liepsnų tapo jautri –
likimas dovanojo, ji dar tavyje...  

Mano širdie ir šypsena blanki,
keliausime toliau su vėju, pūga
ar lydimos silpnų spindulių,
kelionė sunki kartais lengva –
neatrasime ieškotų prasmių.

2009 m.