Sraigė I

Rugsėjis išpuolė tvankus. Jau kokią porą valandų važinėjau duobėtais laukų, miškų ir dar velniai žino kokių dykynių keliais rydamas ir šnerkšdamas kelio dulkes. Baisi tvankuma privertė atverti langus, nes tas idiotas kondicionierius nešaldė visai. Lyg senis džiovininkas tik šnypštė į vidų šiltą orą ir smirdėjo kažkokiais supuvusiais kalnų ožio kiaušiniais. Smulkiai palijo, bet šlapia plutelė ant kelio nesurišo dulkių ir jos sau linksmai, kulverstiniais debesimis, vijosi mano sukriošusį "Rols Roysą" - korėjiečių gamybos geldą. Neminėsiu tikslaus geldos pavadinimo, nes bijau čia būti išjuoktas. Tegul būna gelda. "Rols Roysas". Taigi, šlapias dulkių sluoksnelis tiko nebent sraigei, linguojant antenomis, pereiti į kitą kelio pusę neišsidulkinus pilvo. Kuro daviklio lemputė jau senai žiūrėjo į mane viena raudona akimi, bet tikėjausi, kad dar sugebėsiu pasiekti civilizaciją. Tikėjausi. Bet... gelda dar porą kartų kostelėjo, burbtelėjo ir sustojo. Prie kukurūzų lauko. Iš abiejų pusių matėsi tik trimetriniai kukurūzai. Jie atrodė labai keistai. Panėšėjo į žmonių griaučius stovinčius išskėstomis rankomis. Žalios giltinės. Nejučia prisiminiau vieną rusų filmą, kur veikėjas iš baimės išsprogusiom akim ir pašnibždom pasakojo apie giltines, stovinčias abipus kelio. Tarp kryžių... Labai gera vietelė. Nusišovimui. Prisidegiau cigaretę, beje pakelyje bebuvo likusi dar viena, paskutinė, ir padėjęs galvą ant vairo susimasčiau...
Visa šita nesąmonė prasidėjo, gal prieš keletą savaičių. Kaip be galvos lėkiau į vieno rajono centrą... Gulėdamas, ant sofkutės ir žvilgsniu braižydamas ant lubų kadastrinius planus, staiga labai užsinorėjau "Džiugo" sūrio. Ne, ne. Ne valgyti. Sušerti ežero žuvytėms. Man patikdavo žiūrėti, kaip jos pešasi numetus gabaliuką. Pešasi ratais. Man tai kažką primindavo ir įtraukdavo į apmąstymų tranzą. Buvo šeštadienis ir man kažkodėl atrodė, kad visos įstaigos, parduotuvės, bažnyčios, stotys, bendruomenės, restoranai, lindynės, kavinės, muziejai ir pats Pragaras turi dirbti tik iki pietų. Sovietinis palikimas. Todėl lėkiau, kiek ratai neša. Kuro daviklio lemputė jau senai žiūrėjo į mane viena raudona akimi, bet tikėjausi, kad dar sugebėsiu pasiekti rajono centrą. Tikėjausi. Bet... Mano "Rols Roysas" - korėjiečių gamybos gelda, neužilgo ėmė kosčioti ir birbčioti kol sustojo. "Šūduva" - pagalvojau. Neturėjau galvoje Šeduva. Kaip tik ir turėjau "Šūduva". Porą kartų riebiai nusikeikęs, pasikrapščiau užpakalį. Kažkodėl mes visuomet kažką įdėmiai galvodami krapštom galvą ir mąstom su užpakaliu. Todėl geriau krapštyti užpakalį ir mąstyti su galva. Taip "pamąstęs" nutariau žygiuoti pirmyn, kol rasiu degalinę. Niekaip negalėjau prisiminti, ar ji toli ir ar iš vis yra pakelyje. 
Vos tik iškėlęs koją iš "Rols Royso", išgirdau trakštelėjimą. Po velnių! Aiškumais. Sraigė. Ir kokio velnio ji čia turėjo liuoksėti per tą kelią, toje vietoje, kur man baigėsi kuras? Arba kokio velnio man baigėsi kuras toje vietoje, kur sraigė turėjo šliaužti per kelią? Dar daug yra reiškinių ir dalykų gyvenime, į kuriuos nėra atsakymo. Kaip ir į žuvyčių peštynes ratais. Tai man kažką primena... Šimtas tūkstančių Velnių! Nenustebkite. Šiuos keiksmažodžius išmokau dar Ispanijoje. Senais gerais laikais. Bet apie tai kitą kartą.
Įdėmiai apsidairęs aplink, tolumoje pamačiau autobusų stotelę. Nupėdinau iki jos ir, mano džiaugsmui, surūdijusioje tvarkaraščio lentoje, vos įžiūrėjau 13.20, 14.50... Pn, Š, S... Audr + Laim, ir dar vieną rusišką žodį "Bled". Kitą lentos dalis buvo surūdijusi ir neįskaitoma... Autobusas bus už dešimties minučių. Tai pasisekė! Kadangi atsisėsti nebuvo kur, nes vietoj suoliuko iš žemės styrojo tik du armatūros strypai, tai vaikščiojau ratais. Kaip tos žuvytės. Pešdavosi ratais. Dėl sūrio gabaliuko. "Džiugo". Kai po dešimties minučių autobusas nepasirodė, suabejojau tos surūdijusios lentos autentiškumu. Dar po dešimties minučių jau buvau be nueinąs, iš pykčio įspyręs į vieną iš armatūrų, kai tolumoje pasirodė autobusas. Raudonas. Pagaliau!
Kai autobusas prilingavo ir sustojo, vairuotojas niekaip negalėjo atidaryti priekinių durų. Jos tik šnypštė ir trūkčiojo. Iš jo lūpų supratau, kad jam nelinksma ir rusų kalbą jis įvaldęs puikiai. Atidarė galines. Susimokėjęs, patogiai įsitaisiau ant užpakalinės sėdynės ir vėl pagalvojau, kad dar daug yra reiškinių ir dalykų gyvenime, į kuriuos nėra atsakymo. Štai, kad ir į žuvyčių peštynes ratais. Tai man kažką žiauriai priminė... Raudonas autobusas buvo tuščias. Juodos sėdynės sustatytos vienos prieš kitą atrodė, kaip laidojimo biure. Šaltos. Nors buvo nepakeliamai tvanku, bet sėdynės buvo šaltos. Ir dar tas užrašas ant raudono šono - "Čia gali būti tavo reklama"... "Čia gali būti tavo raudonas karstas" pagalvojau.
Kažkelintoje stotelėje karstas sustojo. Ir tada aš pamačiau ją! Kažkas nepaprasto! Iš karto užsinorėjau įsikasti į kojos nykštį. Šviesūs ilgi plaukai, taisyklingai Kleopatriški veido bruožai, nuostabi krūtinė, klubai, lyg meistro ištekintos kojos... Visa tai buvo įsprausta į trumpą vasarinę, beveik permatomą, geltoną suknelę. Netgi baltos kelnaitės persišvietė. Net pasičiupinėjau. Šimtas tūkstančių Ryklių! Ir vėl niekaip neatsidarė priekinės durys. Neatsidarė ir galinės. Jos tik šnypštė ir trūkčiojo. Vairuotojas riebiai keikėsi. Mačiau jo įsiutusį žvilgsnį veidrodyje. Staigiai atsistojęs, iš visų jėgų, vožtelėjau koja į galines duris. Net pirštai atsisuko į kitą pusę. Durys atsidarė. Iš vairuotojo žvilgsnio veidrodyje supratau, kad dėkingas jis man labai nėra, bet jau ką darysi... Atsidarė vis dėlto.
Mergina, grakščiai įlipusi, atsisėdo priešais mane. Laidojimo biuras. Autobusas buvo tuščias. Gundančiai užmetusi koją ant kojos, pridėjo pirštą prie smilkinio ir žiūrėdama į mane, pasukiojo porą kartų.
- Ačiū. Bet galėjai ir neįlipti, - ištariau.
Mergina nieko neatsakė. Žiūrėjo kažkur pro langą. Į tolį. Karstui judant, jos krūtinė... Ech jau tos šlaunys!
- Kuo tu vardu? - paklausiau.
Mergina atsisuko ir pažiūrėjo į mane. Jos žvilgsnyje įžvelgiau viską. Susidomėjimą, neapykantą, smalsumą, pagiežą, išdidumą, koketavimą, protą, savo vertės jausmą, manęs įvertinimą, laukinį charakterį, valiūkiškumą, rimtumą ir paslaptį. Vėl nieko neatsakė. Žiūrėjo pro langą.
- Gal žinai, kodėl žuvytės pešasi ratu?
- Žinau. 
Nesitikėjau tokio atsakymo. Ir balsas buvo nuostabiai puikus.
- ? - paklausiau žvilgsniu.
- Jos mėgstą sūrį. "Džiugo". Todėl ir pešasi.
Nustebau nesvietiškai.
- Ten, viršuje, - pridėjo. 
Susimąsčiau... Kas per velniava?... Iš kur ji žino? ...Gal ragana? 
Kažkelintoje stotelėje mergina atsistojo. Stirna rudenėjančių laukų. Sustojo ir autobusas. 
- Tai vis dėl to kuo tu vardu? - paklausiau vėl.
- Riooolita, - atsakė mergina nutęsdama raides.
- Kaip, kaip?
- Riolita Rioleta, - juokdamasi pakartojo mergina ir grakščiai iššoko iš autobuso. Kaip bebūtų keista, šįkart durys atsidarė.
- Kur tu gyveni? - sušukau.
- Sodyboje. Prie Laumių Pelkės, - vėl šuktelėjo mergina ir linksmai nueidama, atsisukusi dar sušuko:
- Nerasi! 
Skambant jos juokui durys užsidarė. Atsisėdau suglumęs... Kuro aš aišku parsivežiau, bet niekaip negalėjau užmiršti Riolitos. Grįždamas vis žvalgiausi ir tikėjausi dar kartą ją pamatyti, o galvoje garsiai skambėjo:
viską, viską tau atiduosiu,
myliu! dieną, naktį kartosiu,
na o jeigu dar neužteks,
tau milijoną rožių padovanosiu...

Sraigė II

Taigi. Visą tai įvyko prieš keletą savaičių. O šiandien, gulėdamas ant sofkutės, ir žvilgsniu dėliodamas ant lubų figūras iš blakių, užsimaniau ją surasti. Riolitą. Kadangi Bethovenas, kuris vis stengėsi mane pasmaugti iš garso kolonėlių jau buvo velnioniškai atsibodęs, staigiai įšokau į savaitę neplautas kelnes, susigrūdau į kišenes viską, ką maniau busianti reikalinga, įsispyriau į išklišusius batus, numečiau Vilniui dešros gabalą, (vandens jis turėjo visada), patikrinau, ar išjungta dujinė viryklė (fobija) ir užtrenkęs duris išlėkiau į gatvę. Reikia paminėti, kad Vilnius, tai mano pats fotogeniškiausias šuo pasaulyje. Bet apie jį kitą kartą. 
Vikriai įšokęs į savo sukriošusį "Rols Roysą" - korėjiečių gamybos geldą, nulėkiau gatve, barškėdamas kanalizacijos dangčiais. Visada stebėjausi, kodėl gatvėse tiek kanalizacijos dangčių? Net auto slalomo meistras neišlaviruotų. Kuro daviklio lemputė pažiūrėjo į mane viena raudona akimi, bet pagalvojau, kad mano avantiūrai kuro užteks, nes lemputė tuoj užsimerkė. Stabtelėjęs prie gėlių turgelio, kuris be to dar visuomet pilnas verkiančių močiučių pardavinėjančių megztas kojines, česnakus ir dar kažkokius ryklių pelekus, nupirkau šimtas vieną rožę. Su visais kibirais. Ech!... Kiekvienas durniuoja savaip. Vos sugrūdęs rožes į bagažinę, nulėkiau toliau. Šioje gatvėje kanalizacijos dangčių nebebuvo. Keista.
Atsikoręs į tą stotelę, kur išlipo Riolita, pradėjau paieškas. Važinėjau kaimo keliukais, užsukdavau į miško keliukus, ieškojau bet kokio ežerėlio, pelkės ar upelio, užsukdavau į pakelės sodybas, išmaišiau visas apylinkes, klausinėjau gyventojų kur gali būti Laumės pelkė ir, ar gal pažįsta kartais Riolitą, tačiau veltui. Jokių rezultatų. Rugsėjis išpuolė tvankus. Baisi tvankuma privertė atverti langus, nes tas idiotas kondicionierius nešaldė visai...
Taigi. Viskas tas prasidėjo prieš keletą valandų. O dabar sėdžiu padėjęs galvą ant vairo ir stebiu kukurūzus. Žalias žmogystas. Iš rusų filmo. Ir mąstau, kodėl žuvytės pešasi ratu. Dėl gabaliuko sūrio. "Džiugo".
Na užteks. Reikia veikti. Gali čia krapštyti galvą, ar užpakalį, išeitis viena. Reikia eiti ieškoti kuro, nes čia belaukiant tokioj tvankybėj tarp kukurūzų, pats gali pavirsti į "Džiugą". Atidaręs dureles, ir vos iškėlęs koją iš geldos, išgirdau trakšt! Ir vėl! Sraigė! Šimtas tūkstančių Krabų! Kas per velniava šiandien...
Patraukiau pirmyn. Atrodžiau gerai. Susikūprinęs, ilgais iki pečių plaukais, dulkėtais ir iškrypusiais batais, savaitę neplautomis kelnėmis panėšėjau į kažkokį bomžą, ar valkatą be vardo. Nebuvo jokio tikslo net "balsuoti" mėginant susistabdyti kokį pravažiuojanti super ūkininką. Dar policiją iškvies. Teroristas apylinkėse atsirado. O gal net maniakas. Nors tiesą pasakius, nebuvo ko nei stabdyti. Kol sėdėjau susimąstęs ir mąsčiau, kodėl žuvytės pešasi ratu, nepravažiavo nei vienas rančos fermeris, ar koks kaubojus reindžeris. Autobusų stotelės čia, vidury kukurūzų laukų, tikėtis tikrai nereikia, todėl nusiteikiau ilgam valkatavimui. Raudoni autobusai čia nevažinėja. Čia Laumių kraštas... Šiose dykynėse visai nereikalingi užrašai ant autobusų šonų - "Čia gali būti Tavo reklama". 
Kai tų žalių giltinių laukas pasibaigė, padvelkė toks gaivus vėjelis, kad norėjosi persiplėšti marškinius, ir atsukus krūtinę vėjui, stovėti lyg koks Jūrų Vilkas ant laivo denio, metantis iššūkį audrai. Svaigulys... Dar kiek paėjęs, tolumoje pamačiau sodybą. Iš tokios tolumos sunku buvo įžiūrėti, bet panašu, kad kieme stovėjo traktoriai. Kokia laimė! Gal parduos vargšui piligrimui kokį šlakelį kuro? Paspartinau žingsnį. Gerai, kad čia nėra kanalizacijos dangčių. 
Tačiau, kuo daugiau artėjau prie sodybos, tuo labiau traktoriai darėsi nepanašūs į traktorius. Jie kažkaip išsikraipė, ištyso, susilankstė ir pamažu pradėjo panėšėti į trimetrines kažkokias figūras. Iš kiemo išlėkė baisiausiai amsėdamas "velnioniškas" sargas "kruvinais" žabtais. Kokių trisdešimties centimetrų ūgio. Nu tikras Baskervilio Šuo! Žiogspira. Treptelėjau koja ir šis pabrukęs uodegą, ferrario greičiu nukūrė atgal. 
Traktoriai galų gale pavirto į kažkokias iš armatūros, kampuočių ir kitokio metalo suręstas skulptūras. "Na čia dabar?" pagalvojau. " Kas per keistuoliai Marsiečiai čia gyvena?". Statulos vaizdavo kažkokius mistinius gyvūnus, ar būtybes, ar kažkokius chaotikus... Tai bent menas. Šimtas tūkstančių Jūros Ežių!. Aplamai, tai aš suprantu meną, bet šioji meno rūšis buvo gana keistoka ir man nepažįstama. Reikės paprašyti katalogo. 
Kieme nieko iš žmonių nepastebėjau. Net Baskervilio Šuo kažkur dingo. Dar kiek apsidairęs, priėjau prie durų ir pasibeldęs pamėginau atidaryti. Buvo užrakintos. Ėmiau pamažu slinkti palei, mano neplautų kelnių spalvos, užuolaidomis uždengtus langus, mėgindamas įžvelgti kažką viduje. Dauguma langų buvo uždarytos langinėmis. Nieko nesimatė. Apėjau apie trobą. Dar kartą apsidairęs kieme, vos neatsisėdau iš išgąsčio. Net žagtelėjau. Po sena obelimi stovėjo senas sukriošęs senis. Gal mumija? Ilgi, tiesūs plaukai, ilgi versto avikailio kailiniai... Tokioje tvankybėje!? Net suglumau. Į kailinių apykaklę buvo įsegtas nedidelis ženkliukas vaizduojantis žmogaus kaukolę. Pasirėmęs jis buvo lazda, kuri persmeigusi raudoną obuolį styrojo įsmeigta į žemę. "Čia iš mandrumo jis tą obuolį persmeigė, ar atsitiktinumas?" pagalvojau. Taip. Dar daug yra reiškinių ir dalykų gyvenime, į kuriuos nėra atsakymo. Štai, kad ir į žuvyčių peštynes ratais. Tai man kažką žiauriai priminė...
Norėjau pasisveikinant sušukti "Padėk Viešpatie!", bet pasižiūrėjęs į keistas statulas ir staigiai sumojęs, kad toks pasisveikinimas gal čia visai ir nedera, pralemenau:
- Laba diena.
Senis nieko neatsakė.
- Gal turėtumėt trupu...
- Riolitos ieškai? - pertraukė mane senis gergždžiančiu balsu. Vėl nežmoniškai nustebau.
- Nerasi, - vėl sugirgždėjo senio balsas, - visi jos ieško. Saliarkos neturiu. Paskutinį traktorių pardaviau, kai kolūkiečiai pasidalino kolchozus ir suėdė visas kiaules.
Na ir keistuolis. Kaip ir tos statulos. Iš kur jis žino apie kurą...? Riolita irgi žinojo apie žuvytes. Kodėl jos pešasi ratu... Keista...
Senis apsisuko ir pasiremdamas lazda, ant kurios smaigalio vis dar kiurksojo obuolys, lėtai ėmė eiti link klėties. Išlindęs iš už klėties Baskervilio Šuo, pabėgėjęs kiek mano pusėn, drąsiai amtelėjo porą kartų ir nubindzino seniui iš paskos.
- Kas čia per statulos? - garsiai paklausiau. Senis sustojo ir atsisuko. Pažvelgęs į manę keistu veriančiu žvilgsniu, tarsi tyrinėdamas ar verta čia man kažką aiškinti, tarė:
- Tai Bakabai. Majų mitologijos dievų ketvertas: Hobnilis, Kanciknalis, Sakkimis ir Hoeanekas. Jie susiję su keturiais pasaulio kampais, palaiko dangų. Senovėje jie buvo įsivaizduojami, kaip gyvūnai. Iguanos, oposumai, vėžliai, sraigės...
Tai pasakęs, senis vėl nusisuko ir nupėdino toliau. Galutinai suglumau. Net pajutau pagarbą tam keistuoliui. Ilgais plaukais. Dėvinčiam tokiam karštyje verstus avikailio kailinius... "Bakabai, sraigės..." pamąsčiau... Na labai viskas keista... Ir tas žvilgsnis. Labai priminė Riolitos žvilgsnį, kai ji į mane pažiūrėjo autobuse... Susidomėjimo, neapykantos, smalsumo, pagiežos, išdidumo, koketavimo, proto, savo vertės jausmo, manęs įvertinimo, laukinio charakterio, valiūkiškumo, rimtumo ir paslapties...
Priėjęs arčiau prie vienos statulos įdėmiai apžiūrėjau. Hmmm... Nei čia Kanciknalis, nei čia kažkoks Bakabas. Geležių krūva. Menas... Tikrai keistuolis. Pagalvojau, jog galėjau paklausti apie žuvytes. Kodėl jos pešasi ratu? Dėl gabaliuko sūrio. Toks keistuolis tikriausiai žino. Dar galėjau paklausti, gal žino kur yra Laumių Pelkė? Nusekiau seniui iš paskos. Už klėties. Senio niekur nesimatė.
- Ei, žmogau! - sušukau. Senis neatsiliepė. Dar kiek paėjęs pirmyn vėl pašaukiau. Nieko. Mano žvilgsnį patraukė kažkoks keistai geltonas kauburys. Priėjau arčiau. Vėl krūptelėjau. Šimtas tūkstančių Tarakonų! Įvairaus dydžio lėlės buvo sumestos į vieną krūvą. Kai kurios be rankų, ar kojų, kitos be galvų. Ir visos jos buvo aprengtos geltonom suknelėm... Kažkoks šiurpas perėjo per nugarą. Raminau save. Juk čia tik lėlės. Tačiau toliau nebebuvo jokio noro tęsti senio paieškas. Viskas čia jau labai keista... Apsisukęs grįžau į kiemą. Senio vis dar niekur nesimatė. Didelio noro čia ilgiau likti nebeturėjau, todėl patraukiau atgal link kukurūzų lauko. Vis galvojau apie senį. Baugiai ir paslaptingai. Jaučiau, kad į nugarą man kažkas įdėmiai žiūri. "Tikriausiai Bakabai" pagalvojau. Viskas sukosi mano galvoje. Lėlės, senis, geltona Riolitos suknelė... Ir obuolys ant lazdos smaigalio... Raudonas.

 Sraigė III

Kai vėl pasiekiau kukurūzų lauką, prie savo "Rols Royso" pastebėjau besisukinėjančią, kažkokią žmogystą. Šalia stovėjo džipas. Geltonas. Priartėjęs, norėjau paklausti, ko čia tamstelė kaišioja nosį į mano geldos vidų, bet žmogysta prabilo pirmas:
- Turi problemų?
- Taip. Šiokių tokių. Baigėsi kuras, - atsakiau.
- Ieškai Riolitos? - paklausė. 
Nebežinau, kelintą kartą šiandien nustebau. Iš kur čia šiame krašte visi viską žino?...
- Mmmmm... taip, - numykiau.
- Visi jos ieško, - tarė, - nerasi... Tau pasisekė. Turiu čia bambaliuką saliarkytės. Penkis litrus. Tau užteks.
Žmogysta nuėjo prie savo džipo. Geltono. Hm... Kodėl geltonas? Na tikrai. Dar daug yra reiškinių ir dalykų gyvenime, į kuriuos nėra atsakymo.
"O Bakabai aukščiausieji! Nebereikės vargti" padėkojau jiems mintyse. Žmogystą atnešė bambaliuką. Kol susipyliau kurą į baką, dulkės jau kulverstiniais debesimis vijosi geltoną džipą. Nurūko link vieškelio. Nespėjau nei pinigų pasiūlyti. O dar norėjau paklausti, gal žino kur yra Laumių Pelkė ir kodėl žuvytės pešasi ratu? Dėl gabaliuko sūrio... Na tikrai keistas kraštas.
Nutariau važiuoti namo. Pasiilgau kanalizacijos dangčių gatvėse, savo patogiosios sofkutės ir Bethoveno vis bandančio mane pasmaugti iš garso kolonėlių, savo fotogeniškojo Vilniaus... Tai mano pats mieliausias šuo pasaulyje. Bet apie tai kitą kartą. Riolitos vis tiek neberasiu. Visi jos ieško, bet neranda. Mistika. O ir Laumių Pelkės čia jokios nėra.
Dar kartą nužvelgęs kukurūzus - žalias giltines išskėstomis rankomis, kiek pasisukiojęs lyg koks kompasas, nežinantis į kurią pusę atsisukti, įsėdau į "Rols Roysą" ir lėtai nuvažiavau keistos sodybos pusėn. 
Važiuodamas iš tolo stebėjau sodybą. Bakabai vėl atrodė, kaip traktoriai. Iš trobos kamino rūko dūmai. "Kurena pečių? Tokioje tvankybėje? ", mintyse nusistebėjau. Nors nieko čia keisto. Turint omeny, kad viskas čia keista. Ir sodyba, ir statulos, ir senis su verstais avikailių kailiniais, ir lėlės, ir geltonas džipas, ir kukurūzai. Lyg žalios giltinės. Iš rusų filmo. Viskas keista. Ir pati Riolita. Neegzistuojančiai keista. Kažin, ar Laumių Pelkėje, kurios nėra, gyventų žuvytės ir ar jos peštus ratu? Dėl "Džiugo" sūrio? Riolita tikriausiai žinotų... 
Gailėjausi neradęs Riolitos. Joje mačiau kažką tokio nepaaiškinamai paslaptingo, gundančio ir... kosmiškai traukiančio. Nedažnai, bet būna tokių žmonių, kuriuos pamatęs pajunti kažkokią šilumą. Nepaaiškinama. Manau, kiekvienam tai yra tekę pajusti. Pajutau ir aš. Tada. Jai įlipus į autobusą. Raudoną. Su užrašu "Čia gali būti tavo reklama". Prisiminęs autobuso tvarkaraščio lentoje užrašytą rusišką žodį, riebiai ir garsiai nusikeikiau: - "Bled!"
Nežinau, kiek laiko važiavau paskendęs savo apmąstymuose ir meilės svajonėse, tačiau privažiavau sankryžą. Civilizacija. Stovėjau sankryžoje ir dūmojau į kurią pusę pasukti. Gal nuvažiuoti pašerti žuvyčių? Su "Džiugo" sūriu? Senokai bemačiau, kaip jos pešasi ratu. Kodėl?... Bet sumojau, kad net nežinau į kurią pusę važiuoti. Tos dykynės susuko man galvą. Nebeturėjau jokio noro klaidžioti. Kažkoks vidinis balsas patarė, kad reikia sukti į kairę. Pasukau. Tikrai pasiilgau kanalizacijos dangčių. Nuvažiavęs kelis kilometrus, tolumoje pastebėjau autobuso stotelė. Joje kažkas geltonavo. Įdomi mintis pervėrė mano galvą. Būtų juokinga pagalvojau. Bet kuo arčiau artėjau, tuo mano širdis ėmė vis labiau daužytis. 
-"Šimtas tūkstančių Tarantulų!",- sušukau garsiai. Stotelėje stovėjo Ji. Riolita. Geltona suknele, kuri vėjyje vyniojosi apie jos šlaunis. Likimo ironija. Dar tikrai daug reiškinių nepaaiškinamų yra šiame pasaulyje. Kad ir tos žuvytės, besipešančios ratu...
Lėtai privažiavau ir sustojau. Pasilenkęs, pravėriau keleivio pusės mašinos dureles ir tariau:
- Sėskis.
- Ne, - atsakė Riolita.
- Kodėl?
- Tu sumindei sraigę.
Sėdėjau suglumęs ir net nežinojau ką atsakyti. Teisintis būtų beprasmiška. Riolita žiūrėjo į mane. Jos žvilgsnyje vėl įžvelgiau viską. Susidomėjimą, neapykantą, smalsumą, pagiežą, išdidumą, koketavimą, protą, savo vertės jausmą, manęs įvertinimą, laukinį charakterį, valiūkiškumą, rimtumą ir paslaptį. 
- Tai nelipsi? - paklausiau.
- Ne, - Riolita jau žiūrėjo kažkur į tolį.
Krūtinėje man kažkas užvirė. Lyg tai jaudulys, lyg tai nervinis kažkoks sumišimas... Prisidegiau paskutinę cigaretę. Prireikė. O dar ta geltona suknelė plaikstėsi vėjyje... Nervino... Tos šlaunys, klubai... Riolita į mane nežiūrėjo. Žiūrėjo į tą pusę, iš kurios matyt laukė autobuso. Raudono. Su užrašu "Čia gali būti tavo reklama". 
- Iš kur tu žinojai apie žuveles, kurios pešasi ratu? Dėl "Džiugo" sūrio..., - pasidomėjau.
Riolita nieko neatsakė. Net nepažiūrėjo į mane. Užtrenkiau dureles ir lėtai nuvažiavau. Mašinos viduje buvo beprotiškai tvanku. Tas "sukriošęs" senis kondicionierius nešaldė visai. Tik, tarsi džiovininkas, šnypštė į vidų šiltą orą ir smirdėjo kažkokiais supuvusiais kalnų ožio kiaušiniais. O dar tie cigaretės dūmai! Nervina. Išmečiau cigaretę pro langą. Rugsėjis išpuolė be galo tvankus.
Nuvažiavęs kokius du šimtus metrų staiga prisiminiau: "Rožės!!!". Šimtas tūkstančių Aštuonkojų! Aš užmiršau rožes... Kažin ar jos dar ten gyvos?... Apsukau savo geldą ir grįžau atgal. Merginos niekur nesimatė. Keista. Nors praėjo tik kelios minutės, o ir keliu niekas nepravažiavo... Aplinkui nebuvo jokio krūmo, nei miškelio. Tik laukai. Viskas čia tame krašte labai keista...
Tik iškėlęs koją iš "Rols Royso" išgirdau trakštelėjimą. O viešpatie! Sraigė! Ir vėl! Jau kelintą kartą šiandien?... Šimtas tūkstančių Bakabų! Dar daug yra nepaaiškinamų dalykų ant šio svieto... Išlipęs dar kartą gerai apsidairiau. Riolitos tikrai niekur nebuvo. "Sapnavau aš ar ką?" pagalvojau...
Kaip ne keista, bet rožės buvo šviežut šviežutėlės. Rugsėjis išpuolė labai tvankus. Sąžininga močiutė pasitaikė turgelyje. Jų visada ten daug. Pardavinėja česnakus, megztas kojines ir dar kažkokius ryklio pelekus. Iškėliau rožes iš bagažinės ir pastačiau stotelėje. Su visais kibirais. Kiekvienas durniuoja savaip. Dar kartą apsidairiau aplinkui. Riolitos tikrai niekur nebuvo.
- Čia Tau,- pasakiau garsiai. Staiga supratau, ką man primindavo žuvytės besipešdamos dėl "Džiugo" sūrio. Ratu. "Ten, viršuje...", nuskambėjo Riolitos žodžiai...
Paėmiau sutraiškytą sraigę ir nunešęs į kelkraštį padėjau ant žolės. Juk Bakabai buvo įsivaizduojami, kaip gyvūnai. Iguanos, oposumai, vėžliai, sraigės...
Nuvažiavau, galvodamas apie krūvą lėlių geltonom suknelėm. Vieną iš jų ką tik stovėjo stotelėje. Rugsėjis pasitaikė labai tvankus, o mano oro kondicionierius nešaldė visai. Tik šnypštė į vidų šiltą orą ir... Nebešersiu daugiau žuvyčių. Ten, viršuje...
Visą tai įvyko šiandien. Bet visa šita nesąmonė prasidėjo, gal prieš keletą savaičių. Kaip be galvos lėkiau į vieno rajono centrą...