Santrauka:
Pagaliau sulaukiau žiemos...
Deja, tik per langą stebiu po baltu patalu medžius...
Eilės rašytos 10 metų atgal, kada buvo normali žiema...
Klajojančių snaigių nesugausi,
neatrasi želmens po puriu sniegu,
neskęsi baltame žiemos patale –
miegosi ramiu miegu – giliu...
Sapnas, tikrovė ar vizija aplankė –
baltoje pūgoje gimsta būties dalis,
gaivališkai jėgai stiprybės nepakanka:
viską pranoksta vėjo ir sniego suręsta pilis.
Tad tyliam, nepaliestam gamtos kampelyje
negali gėrėtis baltu žiemos peizažu –
nematai sniego kauburėlio su maža eglute:
tik speigas ir sniegas gali didžiuotis menu savu...
Niekas nesukuria tokio žiemos grožio,
tačiau įamžina pastabi žmogaus akis,
žiema kartais tampa priešo pagalbininke –
mes viską iškenčiam – visatos paslaptis amžina.
2010 m. pabaiga
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-01-14 16:31:12
Nuostabios eilės.
Mane jos sujaudino iki ašarų.