Taip ilgimės pavasario ir jo žiedų,
Bitučių dūzgesio saldaus virpėjimo,
Drobulėmis užklotų sodo obelų,
Svaigaus alyvų burtų užkalbėjimo.
 
Pražysta, rodos, ir ruduo geltonais medžių lapais,
Nurausta ryto saulėje klevai.
Ir nebijai to nerimo, kurį arimai slepia,
Ar balzgani vorų regzti tinklai.
 
Tiktai visai kitoks žiemos žydėjimas,
Nors šaltas jis, tačiau kaip pasaka gražus.
Vienodai žemę, iš aukštai lydėdamas,
Balta sniego ranka paglosto mus dangus.
 
Visiems vienodai, lyg tėviškai mylėdamas,
Snaiges pabers ant miško, ant stogų.
Ištieski delną, jo baltąjį žydėjimą
Su meile neškis, semk, žmogau, ir tu.
 
Balta smilgelė, eglė, beržas ir pušis,
Pabalo pakelė ir net medinis kryžius.
Baltuoja kaimas, jo toliausias pakraštys...
Baltai baltai žiemos laukeliai žydi.