Visokie skeptikai agnostikai, kitaip sakant, puikūs žmonės, geriau neatsiverskite šito skaitalo, praeikite pro šalį, tai ne JUMS.
 
Visi kiti, pasakykite prašau, kiek žinote šventųjų? Teisingai, aš žinau lygiai tiek pat. Nes iš tikrųjų visų jų žinoti tiesiog neįmanoma. Kartais net pagalvoju, ar dar yra Žemėje paprastų žmonių be manęs, nes aš tai tikrai ne šventasis, esu tuo tikras, bet visi kiti aišku, kad turėtų būti arba bent jau bus vėliau pripažinti šventaisiais. Taigi, pasklaidžiau saitus ir supratau, kad jų tūkstančiai, dauguma net nebuvo šventi, būdami gyvi, tik po mirties įgaudavo tokią garbę, dažnai net praėjus šimtmečiams. Tad nenusiminkite, jeigu atidžiai skaitysite knygas, laiku susiplausite indus ir nuvalysite stalą, po kelių šimtų metų greičiausiai kitos kartos paskelbs jus šventais. To visiems ir linkiu.
 
Ir nors aš ne šventasis, bet anie lydėjo ir lydi mane visą gyvenimą, tik aš ilgai to nepastebėjau. Pradėkim nuo paprasto primityvaus fakto: juk aš galėjau mirti dar būdamas vaikas, kai su draugu Liudu gavome pastabą į pažymių knygelę už blogą elgesį ir ta pastaba buvo įrašyta raudonu rašalu, kurio ištrinti net virtu kiaušiniu nebūtume sugebėję, kaip mėgino mums patarti mano geriausias draugas Aliukas, kurį erzindamas daugiausiai vadinau Alioša, už ką jis mane visada nestipriai kumščiuodavo arba smaugdavo suėmęs galvą po  pažasčia ir tai man žiauriai patikdavo, be to, virto kiaušinio su savimi neturėjome, pareik kad geras namo, išsivirk kiaušinį, o per tą laiką mama jau bus patikrinusi tavo kuprinę ir perskaičiusi tą raudoną atsišaukimą, tad patarimas atkrito savaime net nesvarstytas kaip įmanomas, beliko vienas kelias – nusižudyti. Mes atsidūrėmė prie upės, kuri visa buvo padengta lytimis, jos judėjo lyg gyvos, traiškėsi viena į kitą, garsas buvo grėsmingas, kaip tik tai ir tiko idealiam nusižudymui. Iš pradžių mėginome rengtis ir nuogi pulti į upę, bet besirengiant pastebėjome, kad velniškai šalta, jei mirti, tai jau geriau su rūbais. Kuprines palikome ant kranto ir net abu brūkštelėjome po atsisveikinimo raštelį. Tada užlipome ant lyčių ir po truputį tolome nuo kranto, šokinėdami nuo vienos ant kitos. Lytys buvo gal pusmetrio storio, todėl lengvai laikė mūsų liaunus kūnelius. Greitai pastebėjome, kad šokinėti  yra gana smagus užsiėmimas ir mintis apie nusižudymą pakeitė sportinis azartas išsilaikyti virš vandens. Visgi galiausiai įkritome ir aš, ir Liudas beveik vienu metu. Buvome prie pat kranto, pasirodo intuityviai arba kažkokios nematomos rankos vedami, stengėmės neatsidurti per toli, vandens buvo tik iki juosmens. Išlipome visiškai šlapi, nenulaikydami ramybėje savo žandikaulių. Nuėjome į artimiausio namo laiptinę ir ten viršutinio aukšto aikštelėje prie radijatoriaus gal kokią valandą mėginome išsidžiovinti rūbus. Galiausiai visgi grįžome šlapi namo.
 
Dabar jau žinau, kad yra toks
 
šventasis Jonas Nepomukas, čekų kunigas, kuris už nepaklusnumą karaliui buvo numestas nuo tilto į upę, todėl tapo tiltų ir skęstančiųjų gelbėtoju,
 
ta prasme, nėra taip, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, ne, tai Nepomuko reikalas ir visi, eidami į vandenį, manau, turėtų sukalbėti maldą čekui. Ačiū tau, Nepomukai, kad galiu dabar rašyti šias eilutes. Beje, pamiršau paminėti – tai vyko XIV amžiuje, o šventuoju jį pripažino praėjus beveik keturiems šimtams metų. Matot, kaip ilgai tenka laukti tokios garbės.
 
Bet gan greitai po to mus kartu su Liudu vis tik išmetė iš mokyklos ir pasiuntė į nepaklusniųjų berniukų internatą, arba kažkaip panašiai tai vadinosi. Internatas buvo gana toli nuo civilizacijos, nedidelėje saloje, iki kurios plaukti motorine valtimi teko beveik valandą. Taigi, pabėgti, rodės, misija yra neįmanoma. Tuo labiau, kad mus atvežė ten ankstyvą pavasarį. Berods, tai buvo kovas. Taip, buvo ganėtinai šalta ir žvarbu ant vandens. Galiausiai vis tik mes atplaukėme į tą salą, kur mus pasitiko toks būrys vienodai pilkai aprengtų berniukų, dauguma buvo mūsų metų, keli vyresni, tarkim, kokių keturiolikos. Mums tebuvo po vienuolika. Prieš tą būrį į abi puses žingsniavo toks senas senas ir labai liesas beveik praplikęs vyras. Tie keli plaukai, kurie buvo likę, netvarkingai plevėsavo, rodydami besikeičiančią vėjo kryptį. Taip jis žingsniavo, kol mes prisitvirtinome prie uosto. Sakykim, kad tai uostas, iš tikrųjų mes tik vadinome jį taip, o buvo tai viso labo dviejų lentų lieptas, šiek tiek išsikišęs į jūrą.
 
Tarp kitko, turiu paminėti, kad greičiausiai mus visą kelią lydėjo tas pats nepailstantis Jonas Nepomukas. Negaliu, aišku, to tvirtinti, bet kaip dabar galvoju, jis turėjo kažkur šalia būti, sprendžiant iš to, kaip aš ramiai jaučiausi visos kelionės metu. Jūra, gi reikia pasakyti, ten niekada nebūna rami, gal kartais tik vasarą, o tada juk buvo kovas, vėliausiai kovo pabaiga. Ne, tikrai ne balandis. Jau balandį tai aš tikrai atskirčiau. Na, nesvarbu. Svarbu, kad šventasis neleido banguotai jūrai nuskandinti mūsų valtelės.
 
Taigi, čia pat uoste tas vyras prisistatė esąs internato direktorius, toliau už berniukų pamačiau dar porą stambių vyrų, kurių iki tol nesimatė, tik kai direktorius pristatydamas komandą paminėjo juos, tik tada supratau, kad tai ne kokie žibintų ar žvejų tinklų stulpai, o gyvi žmonės. Na, o likusieji, žinoma, buvo mūsų būsimo puikaus gyvenimo saloje bendražygiai, arba nelaimės draugai. Tie draugai viso pristatymo metu stovėjo išsitempę, supratome su Liudu, kad ir mums būtų neprošal pasekti jų pavyzdžiu, ir tokiu būdu pučiant stipriam atšiauriam vėjui saloje stovėjo būrys liaunų berželių, pora tvirtų klevų ir vienas besiblaškantis į visas puses su plevėsuojančiais stagarais (kaip jį pavadinti?), gerai, sakykim, žilvitis arba gluosnis, nors gluosnis jam per gerai, tebūnie jis žilvitis. Jis, aišku, buvo prisistatęs kitu vardu arba pavarde, bet per vėjo keliamą gausmą aš nenugirdau. Velniai nematė. Tame gausme jis, žilvitis, kažką dėstė apie tvarką, taip spėju iš žodžių nuotrupų, apie tai, ko tikisi iš mūsų, na, geriau nesitikėk, norėjau jam pasakyti, bet tuo metu buvau dar per kvailas taip galvoti, greičiausiai nieko negalvojau, tai dabar jau po laiko aš kaip visuomet esu drąsus ir išradingas, o tada ne, tik stovėjau ir žiopsojau nepatikliai į vyresnius berniukus, ir galvojau, ką jie man padarys.
Valtininkas tuo tarpu iškrovė mūsų kuprines, lagaminus ir kelias dėžes tikriausiai su maistu, paskui dažnai matydavau jį kažką vis atvežant iš žemyno. Direktorius priėjo su juo atsisveikinti, o stulpai tuo metu visus berželius surinko į krūvą ir nulydėjo į internatą. Tai buvo nemažas mūrinis  dviejų aukštų pastatas su lenktais flangais, kuriuose vienoje pusėje berniukų miegamieji, kitoje pusėje visų suaugusiųjų. Centrinėje pastato dalyje buvo klasės, sporto ir aktų salytės bei direktoriaus kabinetas. Valgykla, tualetai ir dušai įsikūrė rūsyje. Ligoninės, kaip pašaipiai tą įstaigą vadino bendramoksliai, pastatas stovėjo atokiau.
 
Bet aš nepasakosiu detaliai viso gyvenimo saloje, įvykis po įvykio, visko ir neprisimenu, tik paminėsiu svarbiausius. Visgi aš mėginau kaip ir kai kurie iki manęs (tą sužinojau iš internato berniukų) pabėgti jūra plaukte. Padaryti to niekam nepavyko, arba nuskęsdavo, arba grįždavo. Nuskęsti man neleido Nepomukas, ačiū jam už tai, jis vedė mane ratu, ir aš apsidżiaugęs, kad matau žemę, labai greitai supratau, kad ta žemė, tai mano sala. Niekas pasigesti manęs nespėjo ir man už dingimą labai nekliuvo, tik vienas keturiolikmetis, kuris daugiausiai buvo prie manęs prilipęs, nepiktai papriekaištavo, jog tokiu būdu mėginau jo atsikratyti. Iš tikro bėgti nelabai ir norėjau, paveikė galbūt atsibodusi aplinka, be to, buvo geras oras, rugpiūtis ir šiltas vanduo, sakau, kodėl nepabandžius nuplaukti į namus? Per tuos kelis mėnesius viskas tapo iki panagių pažįstama, ir tie nesikeičiantys veidai, pastatai, medžiai ir akmenys bei vanduo, supantis iš visų pusių, šiek tiek spaudė smegeninę, bet po to pasiplaukiojimo daugiau nemėginau pasprukti. Iš esmės internate nebuvo blogai, taip blogai, kad reikėtų kur nors dingti arba nusižudyti, nors tokių visgi kasmet atsirasdavo bent vienas, o kai kažkuriais metais nusižudžiusių padaugėjo iki dviejų, tai iškart buvo pakeistas liesas direktorius, kuris neva neišmokė berniukų plaukti, nes  nusižudymams buvo priskiriami visi, kurių kūnus po kelių dienų ar savaitės grąžindavo jūra, kitokių bandymų žudytis dažniausiai nebūdavo arba aš apie juos nieko negirdėjau, ir jo vietoje prisistatęs gerokai jaunesnis atitvėrė pakrantėje 25 metrų baseiną, ir mes valandų valandas visą vasarą mokėmės plaukti, tokiu būdu naujasis sumažino statistiką iki įprastos, tai yra vieno savižudžio, ir sala vėl buvo palikta ramybėje. Gyvenimas internate vyko gan įprastai tokio tipo įstaigoms, ta prasme, kad, žinoma, ten buvo seksualinių priekabiavimų ir gal net lengvos prievartos, bet tai gana natūralu, juk gyventojai buvo paaugliai berniukai, kitokių pasirinkčių jie neturėjo, o brendimas skatino kažkaip save realizuoti, tad, galima sakyti, kai kurie skysčiai tiško laisvai į visas puses.
 
Bet labiausiai, aišku, noriu papasakoti ne apie tai, o apie savo matematikos mokytoją, kuris beveik atitiko mano to meto sadisto sąvokos suvokimą. Šiaip įprastoje mokykloje su matematika man ėjosi gerai ir man patikdavo įvairias skaičių figūras sudėti, atimti, dauginti ir dalinti, ir net uždavinius gerai palaužęs galvą galėdavau išspręsti, bet internate papuoliau į algebros pasaulį ir tos raidės iš pradžių man niekaip negalėjo atstoti skaičių, o, be to, dar ir būdavau nepakankamai dėmesingas per pamokas, viskas nauja, reikėjo gręžiotis, nuolat su kažkuo bendrauti, tai tas algebristas pasidarė sau malonumą kiekvieną kartą skaldyti mano žandus sąsiuviniu arba liniuote, kitiems kažkodėl užtekdavo sušerti per rankas ar sėdynę, o mane mušė per skruostus, mano skruostai jį neapsakomai traukė smurtui, kito paaiškinimo neturiu. Kartą, ir tai buvo paskutinis kartas, kai jis mane mušė, jis užvožė man algebros vadovėliu, patikėkit, skausmas buvo nepalyginamai didesnis, nei sąsiuvinio, ir iš akių ištryško ašaros, o burnos ar nosies kraujas, bet aš neišleidau nei garso, spoksojau įrėmęs į savo budelį žudantį žvilgsnį ir tylėjau, jis kažką rėkė, aš tylėjau, galų gale, neatlaikęs mano spaudimo jis grįžo prie lentos, o aš jo vietoje išvydau kitą šventąjį, tuo metu dar nežinojau, kas jis, bet vėliau paaiškėjo, kad tai buvo
 
šventas Rokas, kenčiančiųjų ir sergančiųjų užtarėjas, taip pat ir kalinių, nes pats baigė savo gyvenimą kalėjime, neteisingai apkaltintas,
 
o aš, beveik esu tikras, taip pat buvau įkalintas saloje, todėl jis ir atėjo man į pagalbą ir nuo tol neleido daugiau tam sadistui kelti prieš mane rankos. Kita vertus, tai mane taip supurtė, kad nusprendžiau tyčia išmokti tą suknistą algebrą, ir išmokau, ir tas algebristas vėliau visada rodydavo mane pavyzdžiu visai klasei tipo, kaip galima, jei nori, gerai mokytis, eina jis po velnių.
 
Bet po tos egzekucijos klasėje aš tapau kone didvyriu ir autoritetu, su manim pagarbiai elgėsi net tie keli vyresni berneliai.
 
Tai gal tiek apie salą. Nebent dar galima būtų paminėti nedraugišką Liudo elgesį. Gal iš pavydo ar kitų sumetimų skatinamas laisvėje jis paskleidė apie mane žinią neva aš buvau kai kurių vyresnėlių numylėtinis, ta prasme merga. Tam galėjo turėti įtakos ir tai, kad vieno vaidinimo metu, o juos rengdavo per kiekvienus naujus metus, buvau priverstas vaidinti Džiuljetą, tiesiog mergaičių nebuvo, žinoma, o mano veidelis, kaip sakė būrelio vadovas, labiausiai priminė jo įsivaizduotą Džiuljetos portretą, todėl jis būtinai reikalavo, kad sutikčiau vaidinti tą nekaltą mergelę. Aš dažniausiai paklūstu, jei esu prašomas. Pasisekimas buvo neįsivaizduojamas ir paskui mane sekiodavo būrys skalikų lyg paskui kokią kalę. Aišku, buvo skaudu sužinoti, kad esi išduotas, bet kita vertus, tai pamoka visam gyvenimui, kad pasitikėti niekuo šiame pasaulyje negalima, neišduoda tik šventieji.
 
Toliau karas. Bet prieikime iki jo nuosekliai. Po internato berniukams yra tik du pasirinkimai: nepilnamečių kolonija ar įprasta mokykla. Man išpuolė antrasis variantas ir aš baigiau ne tą buvusią, bet kaiminystėje esančią vidurinę. Ir gerai. Nauja vieta, nepažįstami veidai, su kuriais aš taip ir nesusipažinau arčiau, gyvenimas pamokė būti atsargiam, nepasitikėti, neprisileisti nieko per arti, todėl kažkokių nuotykių ir nepatyriau. Tada būtent ir pradėjau jausti, kad esu sekamas. Juk žinote, kartais apima toks jausmas, kad kažkas yra tau už nugaros, atsisuki ir tikrai, matai kažką, kas į tave spokso. Vienas veidas man pasirodė žiauriai pažįstamas, netrukus prisiminiau, kad mačiau jį nueinančio prie lentos matematikos mokytojo vietoje po to, kai jis mane sudorojo. Arba sudorojau jį aš, padedamas šito nepažįstamo veido. Ėmiau raustis bibliotekose, albumuose ir atradau šį veidą, pavadintą šventu Roku. Tada peržvelgiau daugybę kitų portretų ir atpažinau dar vieną dažnai man pasirodantį vyrą, jis vadinosi Jonas Nepomukas. Nuo to laiko aš nusišypsau jiems, kai pastebiu atsisukęs. Jie atsako man tuo pačiu.
 
Taigi, karas. Vos pradėjus eiti tarnybą Užkaukazėje, buvome permesti į Afganistaną. Mes paprasti kariai neturėjome supratimo su kuo ar prieš ką mes kariaujame, neskyrėme, kurie yra mudžahedai, kurie saviškiai, todėl pyškinome į visus, taip yra paprasčiau išlikti gyvam. Ir šiandien negaliu pasakyti to karo prasmės, bet kaip sakė mūsų kapitonas, mums ir nereikia suprasti, mūsų užduotis šauti, tą mes su didžiausiu malonumu ir darėme. Bet tai nebuvo vienintelė pramoga šaudyti kur papuolė, ilgainiui daugelis karių įsiliejo į supančią aplinką, su jos teikiamais atributais: kas pardavinėjo sprogmenis ir kulkas, kas pirkdavo arba prievartavo mergas, kas pasinėrė į narkotikų pasaulį, aš gi susidraugavau su vienu bendraamžiu. Tiesą sakant, taip pat norėjau nusipirkti kažko apnešančio sąmonę, bet vaikis pažiūrėjo į mane ir pusiau rusiškai paklausė, ar man tikrai to reikia. Pakėliau akis ir galiu prisiekti, kad tose juodose jaunuolio akyse atpažinau Roką, šventąjį Roką, tiek kartų matytą ir lydėjusį mane pastaraisiais metais, jis priekaištingai gręžė mane savo žvilgsniu tol, kol aš neigiamai papurčiau galvą ir pasakiau: ne, man nieko nereikia. Taip mes susidraugavome, jo vardas buvo Achmetas, kaip ir daugumos afganistaniečių. Susitikdavome dažnai miestelio turguje, jis pardavinėdavo citrinas ir visokius prieskonius, kartais mesdavo prekybą ir vesdavosi mane į arbatinę, kur mes ilgai sėdėdavome ir jis mokė žaisti mane nardais. Mums sunkiai sekėsi susikalbėti, aš niekaip nesupratau žaidimo taisyklių, tada jis paprasčiausiai suduodavo man per rankas, kai padarydavau netinkamą ėjimą. Aš, savo ruožtu, mokiau jį žaisti šachmatais ir paaiškinti taisyklių taip pat negalėjau, todėl irgi užvoždavau gerai per nagus, kai jis arkliu mėgindavo vaikščioti kaip rikiu arba bokštu. Mes ir pykomės, ir juokėmės iš šitų apsiskaldymų, pūtėme į vienas kito rankas, kurios buvo nuo smūgių raudonos, kad ne taip skaudėtų.
 
Kartą bevaiščiodami nuklydome kažkur už miesto, lipome aukštyn, ieškodami patogios vietos pasikaitinti išsirengus saulėje. Staiga iš už akmenų išdygo ginkluoti kovotojai, nuginklavo mane ir gal būtų kažkur nusivedę, bet Achmetas karštai puolė su jais kalbėtis, galiausiai tie atidavė jam mano automatą ir tas grubiai juo mane kumščiuodamas nusivedė į pakalnę. Kai kovotojų nebuvo matyti, jis liepė man kuo skubiau bėgti, nes jis turįs mane nušauti, tik taip jam pavyko perkalbėti mudžahedus. Aš bėgau ir girdėjau už savęs savo automato papliūpas, kurios virpino įkaitusį Afganistano orą. Kai šūviai liovėsi, atsigręžiau, bet Achmeto nebuvo, toje vietoje stovėjo piemuo su ilga lazda, bet avių arti nebuvo, tad visai galimas dalykas, kad tai buvo kitas šventasis,
 
šventas Jurgis, karių globėjas,

ir jo rankoje buvo ne lazda, o ietis.
 
Taip aš susipažinau su dar vienu savo globėju.
 
Po savaitės aš vėl sutikau Achmetą turguje. Arbatinėje  jis papasakojo, kad dėl manęs truputį nukentėjo, nesupratau gerai, ką jis pasakojo, bet galvoju, kad jam liepė už bausmę ilgai melstis Alachui. Gal jis ir ne tą turėjo galvoje, bet koks skirtumas, jis šypsojosi ir buvo matyt, kad džiaugiasi vėl mane matydamas. Mes vėl susitikinėjome, aš jaučiau jam didelį dėkingumą.
 
Maždaug po mėnesio vadovybė pasiuntė mus į kardomąją operaciją, nes modžachedai kalnų perėjoje užpuolė kariuomenės sunkvežimį su produktais, ir dabar tipo atėjo mūsų eilė juos nubausti. Buvo apsuptas turgus ir suimti visi ten buvę vyrai. Na iš tikrųjų ne tiek ir daug jų ten buvo, viso labo aštuoni, bet jų tarpe ir Achmetas. Man nepavyko jo pridengti ir mano tarnybos draugai, jei galima juos taip vadinti, su džiaugsmu pričiupo ir jį. Kažkas buvo matęs mus kartu su Achmetu, todėl privedė jį prie manęs ir paklausė: ar ne su juo aš pradingstu kažkur po velnių vakarais? Aš, aišku, gyniausi, sakiau, kad jo nepažįstu, tada kapitonas įsodino mus abu į viliuką ir nuvežęs už miesto įsakė man jį nušauti. Bet kaipgi taip, jis juk nieko nepadarė, bandžiau perkalbėti, tik tai nepadėjo. Visi jie priešai, pamiršai, ko mes čia atvykome, rėkė man į veidą kapitonas. Tavo ginklą iš tavęs pavogė šitie juodašikniai, pasitaikė proga tau jį susigražinti ir išvengti tribunolo. Mano rankose atsirado automatas. Kapitonas rėkė: na, ko lauki, greičiau, skaičiuoju iki trijų, vienas, du... ir tada aš iššoviau, paleidau ilgą seriją, Achmeto krūtinė tapo kaip rėtis. Pakėliau akis aukštyn, kur aną kartą mačiau piemenį, šį kartą Jurgio nebuvo, bet užtat stovėjo modžahedas su šautuvu nukreiptu į mane. Pajutau kulką savyje, kuri rado prieglobstį šiltoje mano krūtinėje, dešinėje pusėje. Kodėl nebuvo švento Jurgio? buvo paskutinė mano mintis.
 
Laimei kulka neužsibuvo manyje, tik perskrodė krūtinę, nieko įdomaus ten nerado, nieko neužkabino ir nuskrido kažkur į Afganistaną. O mano tarnyba, ačiū dievui, tuo ir baigėsi. Kas be ko buvau apdovanotas. Apie automato praradimą taip pat nebuvo užsiminta. Aišku, ilgai sapnuodavau Achmetą, naktį prabusdavau nuo kerinčios jo šypsenos, kuri atverdavo nuostabiai nublizgintus jo dantis. Tas įvykis privertė ieškotis mane Dievo, be to, pradėti kokią nors darbinę veiklą jaučiausi esąs nepakankamai sustiprėjęs, o dar tai, kad niekada ir nebuvau ką nors dirbęs, tad pati sąvoka darbas man atrodė kažkas bauginančio, gal net blogiau už Afganistaną, todėl ilgai slampinėjau nieko neveikdamas, kol beveik atsitiktinai patekau į tuo metu atsiradusią pas mus tikėjimo vieną iš sektų. Man patiko joje tai, kad nereikėjo atgailauti, muštis į krūtinę ir taip toliau, tereikėjo džiaugtis gyvenimu, dainuoti, šokti ir garsiai šaukti – Jėzau, mes tave mylim ar kažkaip panašiai, galėjai iš tikrųjų šaukti, ką nori, svarbu, kad tai būtų susiję su Dievu ir meile. Man tai tiko. Aš buvau labai nuoširdus ir mane netruko visi pastebėti, susiradau daug puikių mane dievinančių draugų, buvau kviečiamas į svečius, kada čia galvosi apie kokį nors darbą. Daugelis irgi niekur nedirbo ir tas statusas, kad tu esi laisvas, buvo kaip pranašumo sertifikatas prieš visus likusius, kurie mindavo taką kiekvieną rytą į kažkokį suknistą darbą. Greitai sužinojau, kad pati sekta išlaikoma dosniomis aukomis iš užsienio milijonierių ir dažni vakarojimai mūsų maldos salėje, į kuriuos buvo kviečiami, aišku, ne visi, demonstravo  tų aukojimų nemenką piniginę išraišką. Tie vakarojimai virsdavo orgijomis. Mano dvasinė būsena sparčiai taisėsi. Mūsų pastorius, galbūt įžvelgęs manyje reikiamus gebėjimus, pasisiūlė mokyti mane laikyti atitinkamą egzaminą pastoriaus licenzijai gauti. Mokymai vyko naktimis jo namuose. Kai jau buvau pasiruošęs egzaminui, kažkas įskundė mūsų pastorių dėl lėbavimų ir jis buvo nušalintas, o į jo vietą po trumpo pokalbio buvau paskirtas aš. Tai ir buvo mano pirmasis darbas, už kurį gaudavau tikrą nemažą atlyginimą. Mano parapijiečiai, mano draugai, su kuriais tiek linksminausi, buvo devintame danguje, buvau kone nešiojamas ant rankų, bet, žinoma, negalėjau tęsti tos patirties, už kurią mano pirmtakas buvo pašalintas, tad orgijos, jos vyko, bet vyko daug nuosaikiau ir ne taip masiškai. Mes nuomodavomės užmiesčio sodybą ir pavieniui, ne visi vienu metu ten suvažiuodavome. Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo dešimtmetis, kurį šiek tiek aptemdė tik venerinė liga, kurią išgyti man padėjo vis tas pats nenuilstantis sergančiųjų ir kenčiančiųjų globėjas šventas Rokas. Deja, kaip ir viskas, kas gera, kada nors baigiasi, mane greičiausiai įskundė tas vaikinukas, kurį apsiėmiau mokyti pastoriavimo meno, kaip ir mane kad kažkada to mokė.
 
Likau gatvėje, bet turėjau sutaupęs nemažai pinigų, tad stačia galva nerti į darbo paieškas tikrai nebuvo reikalo. Vietoj to vaikščiojau į teatrą. Lankiausi gan dažnai, tad netrukus buvau pastebėtas. Teatro administratorius kartą manęs paklausė: bet juk šį spektaklį jūs žiūrėjote jau tris kartus, kodėl vėl einate? Keturis, pataisiau jį, man patinka ir ši pjesė, ir pastatymas, ir vaidyba, kiekvieną kartą randi kažką naujo. Taip mes susipažinome, po to buvau pristatytas keliems aktoriams, režisieriui, kuris kartą pakvietė sudalyvauti naujo pastatymo repeticijoje. Po repeticijos jis paprašė mane pasilikti ir paklausė, o kaip aš vaidinčiau tą personažą, kurį jis man nurodė. Aš pateikiau savo traktuotę, tada jis dar gerą valandą dirbo su manimi, o jau kitą dieną buvau priimtas į teatro trupę kaip aktorius pilnam etatui. Nuo šio momento prasidėjo bohemiškas mano gyvenimo etapas. Aš daug skaičiau, mokiausi taisyklingai kalbeti, grakščiai judėti, dainuoti ir šokti. Buvau traukiamas į visus naujus pastatymus, deja, ne pagrindiniams vaidmenims.
 
Tuo metu ėmiau visur matyti vieną nepaprastai liekną ir tobulą visomis prasmėmis jaunuolį, dažnai jis šokdavo prieš mane, po to nutoldavo grakščiu šokio judesiu kažkur už namo kampo. Tas regėjimas buvo toks tikras, kad supratau, jog į mano gyvenimą įžengė naujas šventasis. Tai buvo Vitas
 
šv.Vitas globoja epileptikus, kenčiančius nuo taip vadinamo „šv. Vito šokio“, taip pat šokėjus, aktorius.
 
Ir pagaliau šv.Vito padedamas gavau pagrindinį vaidmenį kažkokio autoriaus pjesėje Karalius Akūbas. Pjesė buvo ilga, tęsėsi apie keturias beveik valandas, vienoje scenoje netgi turėjau pasirodyti visiškai nuogas, neturėjau jokio dublerio, tai reiškė, kad tik aš vienas vaidinsiu šį vaidmenį. Pasisekimas buvo milžiniškas, gavau gausybę apdovanojimų, keliavome po įvairias šalis ir galėjau bet kur likti, toks buvau geidžiamas. Nenoriu girtis, tai tikrai nebuvo mano nuopelnas, viską už mane padarė gerasis Vitas. Spektaklis tiek išvargindavo, kad mielai pasilikdavau kolegų kalbinamas per naktį teatre pasėdėti prie butelio vyno. Tiksliau dėžių vyno. Ilgainiui alkoholis tapo toks būtinas, kad net ir į sceną išeidavau truputį įkaušęs. Nuo nejudros, nes apleidau mankštas, šokius ir bet kokius fizinius pratimus, mano kūnas ėmė keistis, ir scenoje, kurioje turėjau būti nuogas, mane iš pradžių išleisdavo aptemptu triko, bet greitai ir tai neslėpė pokyčių, tad nuogumo buvo išvis atsisakyta. Ilgus aplodismentus po spektaklio keitė vangus papliaukšėjimas į delnus ir galop spektaklis buvo nuimtas. Supratau, kad nesu reikalingas ir pats pasitraukiau iš bohemos.
 
Pinigų vis dar turėjau, todėl nirau vis gilyn į liūną. Galop šv.Rokas mano gero bičiulio pavidalu prisistatė mano namuose ir išsivežė į reabilitaciją. Nežinau, ar Dievas tikrai yra, ir net tada, kai buvau kažkokios sektos pastorius, nelabai juo tikėjau, bet čia pas anonimus, su kuriais iškart susidūriau klinikoje, supratau, kad kažkas daugiau, nei vien tik žodžiai, pasisakymai, šviesūs veidai ir šypsenos, kažkokia nematoma aukštesnioji jėga sieja mus vieną su kitu, esančius susirinkime, ir padeda išbūti blaiviems, nubrėžia aiškią liniją į ateitį. Gal tai skamba nerealiai, bet dievas tikrai vaikšto kažkur visai šalia, o jau šventųjų yra devynios galybės, reikia tik juos pastebėti. Nuo to laiko už lango visada matau bent vieną pažįstamą veidą. Dažnai net ir visus keturis: Nepomuką, Roką, Jurgį ir Vitą.
 
Priartėjau beveik prie pabaigos. Toliau už jos net nežinau, kas bus dar. Jei išvis bus. Pasaulį nusiaubė baisi pandemija. Aplankė visus žemynus, nusinešė milijonus gyvybių. Tam, rodės, nebus galo, bet po metų atėjo viltis – mokslininkai išrado vakciną. Vakcina buvo išsigelbėjimas. Tik kodėl tuo metu nemačiau švento Roko, juk jis saugo mus nuo ligų, epidemijų, ir pats buvo užsikrėtęs maru ir tik per stebuklą išsigelbėjo, kodėl tuomet jis man nesirodė? Dabar suprantu, jis nenorėjo, kad aš skiepyčiausi, ir tuo turbūt išgelbėjo mane. Buvau neseniai persirgęs, todėl skiepytis nemačiau prasmės ir pageidavau palaukti, užleisdamas savo eilę kitiems. Iš kur galėjau žinoti, kad siunčiu kitus į mirtį? Čia kaip su Achmetu, atleisk man, Alache.
 
Praėjus pusmečiui po skiepijimosi visa žmonija ėmė dar sparčiau mirti, nei nuo pandemijos. Mirė dešimtimis tūkstančių kasdien, visose pasaulio šalyse. Gyventojų sparčiai mažėjo, kol po metų liko apytikriais skaičiavimais mažiau nei milijardas. Tada mirtis atsitraukė. Visi likusieji buvo nesiskiepiją. Išmirė didžioji dalis žmonijos, liko mažuma. Ta mažuma, beje, visa buvo nedirbanti, ta prasme nemokėjo jokio praktinio darbo. Juk pavyzdžiui, surinkti lavonus, juos sudeginti, išvalyti miestus, atstatyti elektros tiekimą ir panašiai reikėjo daugybės mokančių tą daryti rankų. Bet jų beveik neliko. Nes tarkim, tas kuris moka tą darbą, užsiprašydavo tokios galybės pinigų, kad po mėnesio pats būdavo tiek turtingas, kad bevelydavo ieškotis brangiai apmokamų juodadarbių, kurie galėtų suarti jo žemės sklypą ir pasodinti bulves, pačiam tą daryti neapsimokėjo. Pinigų buvo kalnai, taip pat ir turtų, miestai tušti, gali eiti į bet kurį namą ir imti, kas patinka. Gatvės pilnos naujų kompiuterių, plokščiaekranių televizorių, naujų markių automobilių tuščiais bakais. Imk ką nori, užeik į bet kurį butą ir gyvenk kiek patinka. Aš taip ir darau, keliauju per pasaulį, maisto visada randu sandėliukuose, rūsiuose, parduotuvėse, degalinėse, privačiuose namuose. Kartais sutinku kokį žmogų, arba mane aplenkia greitai važiuojanti mašina, degindama galbūt paskutinius degalus, bet dažniausiai esu vienas. Tik su savo keturiais šventaisiais. Man pasisekė – aš jų turiu net keturis. Kai paklausiu sutiktą žmogų, kas tavo šventasis, jis pasižiūri į mane lyg į pamišėlį (o tokių yra tikrai daug po tokios apokalipsės, ne visų nervai atlaiko) ir paspartina žingsnį.
 
Šventieji už horizonto, aš artėju pas jus.