iš tos vienatvės
nerandu sau vietos
už stiklo, inkų žemėje, name
net ten, kur du pasauliai skyla nejučiom per pusę
ir  rankomis dalinama tyla
tyla gegužio, tyla atšalusio vasario
tyla po saulės jurtomis
iš tos išaugusios žolės, iš Pinkų
iš ciano blizgesio, Kiuri svarstykių
iš mano opos
vėl einu – tiksliau du šimtmečius stovėjau vietoj
taške, kuris vadinasi omega
ar atsimerks pasaulio valhala
ko žiūri į mane
nekaltas sruzdėliuk, keliavęs mėlynais kalnynais
paveikslais, muzikanto pirštais
kasdien po lapą užverčia vėl vėjai
vėl rojus kaip plyšys
jis išmeta mane