Gyvenimas – tai visuomet alkanas vilkas,
Niekuomet nepasotinamas ir ištroškęs,
Žaižaruojantis aistromis it  kunkuliuojantis
Vulkanas, kai kam pasiseka pabėgti nuo jo
Ugninės lavos, o kai kas pasiduoda, ištirpsta,
Išnyksta ir net nelieka pėdsakų buvusios esybės.
Ateina rimties valanda ir rodos niekas nevyksta,
Bet ten, vulkano viduje vėl auga naujas monstras
Ir vėl tyko naujos aukos, bet aplink jį kaip musės
Sukasi minia, juo grožisi, nori prieiti arčiau ir paliesti,
Paglostyti, atiduoda jam savo meilę ir tik tada pajunta,
Kaip svyla oda, kaip trūksta oro ir sprogsta per pusę širdis.
Taip, tai tik gyvenimo drama, tik eilinė auka, išauga
 Gyvenimo pilvas, nuo malonumų krauju pasruva akys,
Protas ir sąžinė jau senai kažkuriam skersgatvy pamesta,
Ir pradeda drebėti ir slysti žemė po kojom parpuoli, parklumpi
Ir pradedi nei iš nei iš to tiesiog melstis savais žodžiais.
Nurimsta aistros, pajunti, kad dar kažkas manyje gyva,
Supranti, kad negali viso savęs paaukoti ir atiduoti
Tai miniai, kuri tiesiog trokšta tavo kūno ir kraujo.
Pakeli ir pastatai jaunystę ir grožį ant aukšto aukšto
Stataus kalno, tegu minios ja grožisi iš ne taip arti,
Kad netyčia nesumindytų ir nesužeistų, kad kvepėtų
Ir skleistųsi tiek laiko, kiek jai skirta, kad be laiko
Nesusentų ir be laiko nenumirtų ar nenusižudytų,
Ir priverti save ir kitus eiti taip tyliai, kai sėlina pantera,
Tada pats gyvenimas ima tave gerbti, mylėti ir saugoti.