Pasjansą lošia mirtis – lošėjas,
Kortų kaladė padėta ant stalo,
Žmogaus mintis kažkur išėjus,
Ir nenumano išeities finalo.

Kuris greičiau įveiks barjerus,
Arčiau žmogaus ji sėlins vis,
Jau paskutinės likusios ant stalo,
Dar vienas šuolis, bet žmogus neklys.

Jau visi tūzai ant viršaus sudėti,
Po jais karaliai, damos ir valetai,
Jau surinkti ir darniai sustatyti,
Lemtingam mūšiui, kad laimėtų.

Ir atsitraukusi mirtis suprato,
Koks nenuspėjamas yra žmogus,
Gali jį užkapoti kaip kokią gyvatę,
Lyg  gyvasai sidabras is vėl atgis,

Visi į vieną krūvą, pliusai ir minusai
Ir nebeliks  pasirinkimui kito kelio,
Mirties akivaizdoj likimas ranką tiesia,
Užsikabinkim  už mažo jos pirštelio.