Šaltą vasaros dieną,
Kai pūtė žvarbus birželio vėjas,
Aš nubudau vienas.
Ir žiūrėjau.

Kaip pro šalį teka laikas
Ir, nešdamas mano gyvenimą,
Lyg, byrantis smėlis,
Nejučia palieka saują.

Ir krenta į kitą indą,
Kurį jau ne kartą pildė
Sugniaužta ranka
Pilna smėlio, purvo ir Saulės dulkių.

Ir šis skaidrus indas,
Pripildytas neaiškios spalvos masės,
Kaupė savyje visas
Byrančias ir byrėjusias mano saujas.

Bet ši taurė dar nepilna.
Dar daug suodžių ir talko
Kris į ją,
Kol sulauks laiko.

Kai nematoma ranka
Savo rieškučiomis sijos
Grūdelius į skirtingas spalvas.
Ar mano siela bijos ?

Ar nepateko ten juodos
Daugiau nei baltos ?
Kai tekėdamos dienos
Byrėjo iš mano saujos ...