ir tai praeis... tai visada praeina
praeina žmonės nemigos ir lietūs
išblunka spalvos susidėvi raidės
pabyra paukščiai iš dangaus skylėto
į tavo delnus menančius artumą
lyg aštrią šukę buvusio pasaulio
kur debesys ryte išspjauna rūką
kur bučiniai vogti neturi kainos
nes ten kažkur jau viskas įskaičiuota
prisilietimai kuždesiai laukimas
diagnozė – šiandien per daug vėjuota...
praeina lietūs nusiplauna grimas
kai tavo delną lesa alkio paukščiai
degi po jais ir tau nė kiek negaila
lyg alkstantis dangaus norėjai skausmo...
bet... tai praeis...
tai visada praeina...