Vandens lelija, jos linijos vertos teptuko,
Ramiai sau pozuoja, nes nieko netrūko,
Nei meilės, nei grožio, skaistaus to baltumo,
Tai pačio kūrėjo sakmė link paties tobulumo.
 
Jos stiebas, tarytum virkštelė, žalias ir ilgas,
 Iš pačio giliausio ežero dugno visa ji pakyla,
Ją žemė ir vandenys myli, augina, maitina,
 Lyg šventąją dukrą ją saugo, o vandens lelija.
 
O groži, į tavo esybę kūrėjas įdėjo tiek galios,
Kad kartais prieš jį mes klaupiam ant kelių,
Jis keri, jis žavi, jis traukia, tiesiog spinduliuoja,
Prie jo prisilietus, mus veda į dar nepažintąjį rojų.
 
Ir tai tiktai vienas iš tūkstančių panašių eksponatų,
Kūrėjas tikriausiai galvojo, kad mes jį supratom,
Kokiom formom geležį žiesti ir baltąjį molį raityti,
Vagas arti, namą statyti, viską sudėti ir gražiai aprašyti.