SEKMADIENIS, RUGSĖJO 3.



Pirmasis grupės susitikimas vyksta neoficialioje aplinkoje – kavinėje. Aš turiu ten dalyvauti, juk reikia pritapti prie grupės ir įsilieti į studentišką gyvenimą.

Ateinu ten, daug žmonių jau susirinkę, sėdi aplink stalą. Jie pasisveikina su manim. Neatrodo, lyg būtų pastebėję, kad aš netikra. Gerai. Gal pavyks pabendrauti.

Kuratoriai klausia manęs, ar tiesa, kad studijavau ir pernai. Taip, sakau. Jie sako, jog matė mane universitete. Nejaugi aš tokia pastebima, galvoju. Jie klausia, kodėl išėjau. Nežinau, ką atsakyti.

Viskas, mano dalyvavimas baigėsi. Suprantu tai po kiek laiko. Aplink kalbasi visi, išskyrus mane. Vyksta keli skirtingi pokalbiai vienu metu. Sunku juos atskirti, sunku suprasti. Tyliu tik aš viena. Nenoriu tylėti, noriu bendrauti.

Šalia manęs kalbasi apie futbolo rungtynes vakar. Lietuva – Italija, lygiosios. Bent viena konkreti tema. Aš žiūrėjau. Ką man sakyti? Kad žiūrėjau? Aš irgi žiūrėjau, buvo geras – ar toks sakinys tinka? Kokios intonacijos jam reikėtų? Kokiu metu jį įterpti į pokalbį? Per tylos pauzę. Laukiu tylos pauzės. Tylos pauzė. Sakau: „Aš irgi žiū... „, bet man neleidžia pabaigti. Kažkas kitas pasako beveik tą patį. (Dar vienas mano netikrumo įrodymas.) Kiti pažvelgia į mane kažkaip ir vėl nusisuka. Nesuprantu, ką reiškia ta veido išraiška. Veido išraiškos man nieko nesako, tai blogai, nes turi sakyti. Čia dar viena iš ŽBT.

Ateina dar viena mergina. Ji apsirengusi tamsiai ir turi kerzus. Nepastebėjau jos per rugsėjo pirmąją. Šalia manęs laisva kėdė. Ji turi sėstis čia, tai vienintelė laisva kėdė. Mano šansas užmegzti kontaktą. Žmonės su kerzais labiau sukalbami negu žmonės be kerzų, tai dėsnis. Dėl to ir pati nešioju kerzus, kai būna ne taip karšta.

Ji nesisėda. Tik pasisveikina su visais ir praneša, jog pasiims gerti ir grįš. Nieko tokio, vis tiek atsisės šalia manęs. Vienintelė kėdė, mano šansas. Aš laukiu.

Prie kito stalo vyksta sumaištis, man už nugaros. Ten atėjo daugiau žmonių, girdžiu, kaip jie kalba, jog neužteks kėdžių visiems. Bijau, kad gali pasikėsinti į mano laisvą kėdę. Tegul ta mergina grįžta, kol tai neįvyko. Nenuleidžiu akių nuo kėdės.

Kažkas iš kitos grupelės ima kėdę. Aš uždedu ranką ant jos. Manau, viskas gerai. Bet už manęs pasigirsta garsus juokas. „Tu matei? „ „Geras! „ „Dar pabandyk! „ „Bet ji vis dar laiko ranką ant tos kėdės. „ „Žiūrėkit, kaip ji žiūri į tą kėdę! „ Ką aš padariau ne taip? Ar pažeidžiau ŽBT? Patraukiu ranką nuo kėdės, tikiuosi, nepaims. Stebiu „savo“ kompaniją, stengiuosi atsiriboti nuo to, kas ką tik įvyko. Kažkas ima spardyti kėdę, ant kurios sėdžiu. Bijau atsisukti, kad nebūtų dar blogiau. Kodėl jie tai daro? Šalia sėdintys grupiokai žiūri į mane. Ar jie pastebėjo tą nesusipratimą? Ar jie smerkia mane, ar pateisina mane, ar yra abejingi? Ar atsakymas į šiuos klausimus yra veido išraiškose? Ir ar tikri žmonės galėtų visa tai suprasti? Man sunku tuo patikėti.

Kaip visa tai nelogiška. Nesuprantu šios situacijos. Nesuprantu žmonių iš tos kompanijos. KĄ AŠ PADARIAU NE TAIP? Atsuku tuos įvykius lyg filmą galvoje, stebiu iš naujo, analizuoju. Viskas atrodo gerai. Galbūt svarbiausi kadrai liko neužfiksuoti. Galbūt aš nieko neišmanau apie filmavimą. Galbūt aš nieko neišmanau apie žmones. Galbūt mano EQ turėtų būti ne 3, kaip išėjo padarius testą, o dar mažesnis skaičius. Su minusu priekyje.

Kažkas iš mano grupės atsisveikina. Turi eiti. Man tai reiškia, jog liks dar viena kėdė. Mano šansai sumažėja dvigubai. Dvi socialinės nesėkmės per vieną vakarą, užteks, bent dabar turi pasisekti. Būtų pats didžiausias mėšlas, jei nepasisektų.

Ji ateina. Aš nutaisau veido išraišką, kuri turėtų reikšti, kad ji mielai gali sėstis čia, ir aš draugiškai nusiteikusi, ir norėčiau užmegzti kontaktą su ja. Nežinau, ar ta veido išraiška atrodo kaip tikra. Ji net nepažvelgia. Abejingai praeina ir atsisėda kitur.

Viso gero, sakau aš, man reikia eiti.
Niekas neatkreipia dėmesio į mane.
Ar aš sakiau per tyliai? Ar netinkama intonacija? Ar man reikėtų pakartoti?
O gal reikėtų išeiti, ir niekas net nepastebės?
Taip ir padarau.

Aš pralaimėjau, pralaimėjau, pralaimėjau.

Aš esu socialinė invalidė, sakau Stefanui Hermannui per Skype.
Žinau, sako jis.
Mano socialiniai įgūdžiai yra neegzistuojantys, sakau.
Ne, tavo bent jau apgailėtini arba net menki, prieštarauja jis. Mano tai tik katastrofiški.
Mano neegzistuojantys, tvirtinu.
Kas tau šiandien atsitiko? klausia jis.
Mėšlas, mėšlas, mėšlas, sakau. Vėl bus kaip pernai.
Čia logiškai ar emociškai?
Emociškai.
Tai mąstyk logiškai.
Ir mano EQ yra minusinis, sakau.
Neigiamas, reikia sakyti „neigiamas“, pataiso jis. Žodis „minusinis“ skaudina mane iki pat širdies gelmių.
Mano EQ yra neigiamas, sakau.
Užtat tavo IQ yra maksimalus, sako jis.
Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Bet jeigu ir yra, su žmonėmis bendrauti jis nepadės.
Ar ten daug etinių ekstravertų? klausia jis.
Ten visi tokie, sakau. Ir dar sensoriniai.

Sensoriniais etiniais ekstravertais mes vadiname žmones, kuriuos sunkiausia suprasti, kurie kelia triukšmą ir tyčiojasi iš mūsų, kurie mąsto vien emociškai ir kalba vien perkeltinėm prasmėm, ir kuriems rūpi vien kasdieniniai, buitiniai dalykai.

Tai tau nelaimė, sako jis.
Sutinku su tuo.
Negalvok apie juos, pataria jis. Galvok apie ketvirtadienį. Juk rodys filmą apie mukopolisacharidozės paveiktus asmenis. Kai baigsi mediciną, galėsi visą laiką tyrinėti mukopolisacharidozę. Galvok apie tai, ir bus lengviau ištverti universitete. Daugiau nebežinau, kaip tave paguosti.

Mane labiausiai domina ketvirta mukopolisacharidozės forma, sakau (gal jau kokį tūkstantąjį kartą per savo gyvenimą). Ji kitaip vadinama Morquio sindromu. Jos skirtumas nuo kitų mukopolisacharidozės formų yra tas, kad jai būdingas C1 ir C2 slankstelių defektas ir nebūdingas protinis atsilikimas.
Protinis atsilikimas nebūdingas ir šeštai formai, sako Stefanas Hermannas.

Man dabar labai gera. Jaučiu euforiją.

Jėga. Rodys filmą apie mukopolisacharidozės ketvirtą formą, sakau. Tu įsivaizduoji, kaip tai nuostabu?? Aš jaučiau euforiją. Pagalvok, kiek daug visokių ligų, o rodys būtent apie tą, kuria aš domiuosi.
Jeigu turėtum schizotipinį sutrikimą, pagalvotum, jog rodys būtent dėl tavęs, sako jis.
Ir dar pagalvočiau, kad tai turbūt ne į gera, sakau ir juokiuosi.
Jeigu mes būtume sensoriniai, nesusimąstytume, kas būtų, jeigu būtų, juokiasi jis.
Tai mums laimė, kad mes ne sensoriniai, sakau.
Šiandien mane iki širdies gelmių sukrėtė pirmojo laipsnio integralų ir antrojo laipsnio integralų skirtumas, prisipažįsta Stefanas Hermannas.
O funkcijos, kurių parametrų aibė yra kitos funkcijos, vadinamos operatoriais! sakau ir juokiuosi, nes man vis dar euforija.

Tada mes atsisveikinam.