Piktas Feliksas draskė pašėlęs
Net įvijęs į medį obels.
Skuodžia Rainis taku susivėlęs,
Lauks kol naujas jo kailis atžels.
 
Ant tvoros garsiai murkia kaimynė.
Gal paguosti ketina, gal ne?                                 
Bet kai Sargis jai koją numynė,
Rainis meiliai lydėjo veja.
 
Kitą dieną jis atnešė pelę
Ir padėjo šalia išdidžiai. –
Airisa juk bėgioti negali...
O pačiam šonus gėlė diegliai.                                          
 
Tik dabar Airisa prisiminus                                          
Geradarį, jo kailį šukuos,
Murks Rainiukui per naktį prikimus,
Kai jis glostys jos kailio pūkus.