Kai nieko nebebus, kas nors vis tiek bus likę –
Suartas laukas, obuoliai keli…
Nereikalingi jau – vaišinkitės už dyką
Ši obelaitė buvo kažkada saldi…

Dar kažkada – čia taip baltavo vyšnios
Ir dažė uogos lūpas raudonai.
Dabar širdis – prisiminimais plyšta,
Ir lanko sodais žydintys sapnai.

Kai nieko nebebus, vis tiek čiulbės juk
Juodi varnėnai kriaušės šakose.
Kvepės naktis, kvepės laukinėm mėtom,
Čežės po kojomis žolė šlapia...

Kai nieko nebebus, pradings ir takas
Gėlėtoj pievoj upės pakrašty...

Tik vis dar ievos pavenčiuose kvepia
Ir vis dar širdį užanty turi...