Savanaudiškai ištariam – mano tai laikas!
Bet iš tikro ne mano – jis mūsų visų.
Jo egzaminus žemėje laikom ir laikom,
Įsitvėrę neklystančių savo tiesų.
Jeigu linksmas, laimingas – tai visada trumpas,
Jei skausmingas ir liūdnas – tai ilgas labai.
Kasdienybė – tos keistos nedylančios klumpės
Ir ne visad malonūs darbeliai darbai.

Laikas ženklina mus – jau plaukai keičia spalvą,
Veidą žymi dantiraščiu. Kas jį skaitys?
Dar atrodo, kad kopiam ir kopiam į kalvą,
Bet net rudenio saulė žlibina mūsų akis.