Vien tik stepė aplinkui, o aguonų žydėjimas,
Ir toks mėlynas mėlynas aukštas dangus,
Stiebias toly kalnai pamatyti norėdami,
Kaip raudonis užlieja visus stepių laukus.
 
Žaižaruoja aguonos savais fejerverkais,
Tai žydėjimo šventė, tai stepės daina,
Visos žolės aplinkui paklusniai jojoms lenkias,
Ir šnarėdamos glosto lyg savo dukras.
 
Iš toli jau girdėti kanopų taukšėjimas,
Su trenksmu atšuoliuoja  stepių arkliai,
Kaip staiga pasirodo, taip staiga ir pradingsta,
Laisvei gimę ir augę  stepių broliai draugai.
 
Nors aplink viešpatauja didingoji stepė,
Tolumoj vos matyti   žmogaus siluetas,
Jis  lyg vienišas vilkas, gena bandą išsekęs,
Jeigu grįš su sėkme, bus nealkanas metas.
 
Ir tikrai nežinai, kas ką šiandien įveiks,
Ar žmogus stepių kelią ar stepė  žmogų,
Ta klajoklio dvasia tai pirmyn, tai atgal,
Kol pasieks savo tikslą ir jurtos pastogę.
 
Dūmas kyla aukštyn, visa stepė juo kvepia,
Valgį ruošia šeimynai išdidi moteris,
Lyg maži kamuoliukai aplink puodą aptekę,
Siauraakiai vaikiukai ir jos vyras vedlys.