Jeigu eiti, tai tik per bedugnę,
Jeigu plaukti, tai perplaukti jūrą,
Jeigu šliaužti, tai šliaužt  gyvate,
Jei skristi, tai  greičiau nei kulka.
 
Ir, rodos, jau nėr galimybių ribų,
Ir jūra tiktai iki vaikiškų kelių,
Tačiau, pasirodo, ir to per mažai,
Kad jaustumei meilę  žvėreliui.
 
Kur kas ilgesni  ir sunkiausi keliai
Į ten, už tamsos visos kūrinijos,
Juose  tokie dideli ir aukšti slibinai,
Iki pat Himalajų viršūnių visos karalijos.
 
 O ten, virš kalnų gyvenimas kitas,
Net žemė atrodo minkštam patale,
Ir saulė per dangų be debesio ritas,
Ir byra lyg auksas  į žemę šviesa.
 
Ir tokia tyla, jokios kovos nevyksta,
Ir tokia ramybė vis kylant aukštyn,
Pažvelgęs į žemę matai Dievo sostus,
Jie mus pasiruošę priimt ir augint.